apie 2017

tai, ką darai ne pirmą kartą, galima vadinti tradicija. puikiai žinojau, kad šiuos metus turėsiu kažkaip apibendrinti. tai darau visiškai dėl savęs, labai svarbu pačiai pripažinti savo klaidas, pažiūrėti tiesai į akis ir nuspręsti, koks kitas bus tavo žingsnis. 

kokie man buvo šie metai? atsakyti labai sunku, nes iš esmės jie praėjo be didelių nuosmukių ir pakilimų, tiesiog praėjo. ir šis faktas mane neramina labiausiai. visiems puikiai žinoma mintis, kad negali būti drungnas, tu turi būti arba karštas arba šaltas. mano metai buvo drungni. iš esmės aš visais įmanomais būdais šildžiau juos apsupdama save netinkamais žmonėmis, bandydama juos įbrukti į savo gyvenimą per prievartą. tuo pačiu metu bandžiau ir atšaldyti, darydama neapgalvotus sprendimus, nuolatines klaidų serijas, primesdama sau nerūpestingo gyvenimo įvaizdį. o metai ėjo ir praėjo. 

klausimas vienas- kodėl nebuvo šilta iš vidaus? kur padaryta didžiausia klaida, kad viskas susiklostė būtent taip.  galbūt  mane stabdė ta mintis, kad  į mano gyvenimą turi ateiti kažkoks žmogus, kažkokia magiška būtybė, kuri suteiktų man didžiulį džiaugsmą. nuolatinis galvojimas, kad aš pati viena nesugebėsiu, man nepavyks, aš susimausiu. 

metų pradžioje aš buvau susirašiusi gal 15 tikslų sąrašą, ką nuveiksiu per šiuos metus (ir taip, nei vieno neįvykdžiau). dabar ir žiūrėdama į tą sąrašą, aš juokiuosi. jis toks beprotiškai tuščias. dalykai, kurių troškau yra tokie materialūs, tokie trumpalaikiai arba visai ne esminiai. patiko tik vienas, pats paskutinis, užrašytas mažomis raidėmis " b ū t i       l a i m i n g a".  o tai ar nėra svarbiausias dalykas? 

šiais metais nebedarysiu jokių to do list , nes jie tarsi paverčia dalykus tokiais neįmanomais, tokiais sunkiai pasiekiamais, juk tai METŲ UŽDUOTIS, METŲ TIKSLAS, METŲ DARBAS. gal būtų paprasčiau tiesiog nebedėti visko į tradicinius rėmus, nebesvarstyti, kokie mano didžiausi tikslai, juk viskas turėtų būti paprasta, viskas turėtų vykti savaime. džiugina maži dalykai, tai ir turėtų būti gyvenimo  variklis. 

ketinau rašyti, apie tai, kad šiais metais aš labai paaugau (tiesa, ūgis liko toks pat). kalbu apie tą dvasinį pasaulį, kai supranti, kad viskas tavo rankose, kad tu pats esi savo gyvenimo vedlys ir niekas negali tau nieko primesti, kažkaip paveikti ar nulemti. bet tegu tai lieka man, apie dalykus, kuriuos aš išmokau, kurie mane pakeitė, kurie privertė išmokti palikti visus žmones, kurie mane stabdo, gniuždo ar žemina. supratimas, kad geriau vienai, o ne su 100 apsimestinių veidų, yra geriausia, kas nutiko mano gyvenime. aš išmokau būti viena ir mane tai veža. 

tai va tokie tie mano metai. o jums priminsiu, kad nelaukti dalykai yra patys gražiausi! xo,xo

degina, griūva

Kai mes nusideginame karštu daiktu, mes greitai atitraukiame ranką, tiesa? Skausmas iš pradžių būna labai stiprus, bet palaipsniui praeina. O kas būtų, jei mes neatitrauktume rankos? Jei ją laikytumėm toje ugnyje ir nepajudintume, nors ir norėtume? Panašiai šiuo metu jaučiuosi aš. Tarsi norėčiau išsivaduoti iš viso to mane stingdančio skausmo, bet negaliu pajudėti, negaliu įkvėpti, negaliu nieko sau padaryti. Atrodo, turiu visus reikalingus įrankius pastatyti namui, jo brėžinius ir planus, bet namas nestovi, jis griūva ir vis labiau jaučiu, kad gal tam namui nelemta stovėti? 

Mano svajonių namo sienos turėtų būti žmonės, kurie mane supa. Tie, kuriais aš iš visų jėgų stengiuosi pasitikėti. Tačiau vis lieku nieko nepešusi, vis labiau įskaudinta ir sužeista. Jei šiandien pradėjau pasitikėti žmogumi, rytoj jis būtinai mane išduos. Ir tada lieki vienas, su visom savo neišplaunamomis dėmėmis. Jautiesi kaltas ir purvinas, bet juk tas dėmes užtėškiau ne aš, o tie, kurie tariamai vaidina draugus. Juokinga, kad pastaruoju metu skauda ne dėl tų, kurie iš karto pasako, kad nenori su manim nieko bendro, kad mums ne pakeliui, o tie, kurie leidžia patikėti, kad jie bus mano gyvenime ir nedings. Bet jie dingsta. Jie kaip šokoladinis advento kalendorius, kai tu išlupi mažą saldainiuką, kuris suerzina skrandį, bet tavęs nepasotina. Tada galvoji, ar tavo apetitas per mažas, ar tas saldainis negali pasotinti. 

Ir galų gale esi vienas, alkanas ir tuščias. Išdalinęs visą save iki paskutinių dalelyčių tu negauni jokio atsako į tai, ką darai.  Ir vis galvoji, kodėl vėl ir kodėl aš? Tada kaltini save iki negalėjimo, lieji ašaras ir nori pasiduoti, nes niekas tavęs nelaiko už rankos ir nesako, kad tu gali, kad tu stipri, kad tu puiki statybininkė ir greitai pastatysi nesugriaunamą namą, išlipsi už ugnies, kuri tave degina ir viskas bus gerai. 

Tu netiki, kad bus gerai. 

//neįprasta

įsimylėti šypseną.
gaudyti žvilgsnį.
elgtis kaip 13-os.
šypsotis, net tada, kai nemato.
galvoti.
dar labiau galvoti.
svajoti.
klausytis.
laukti.
tikėtis.
džiaugtis.
keliauti.
pasitikėti. 

ak,  kodėl tu toks žavus, nepažįstamasis?

20 tikslų sau:

Sakoma, kad gimtadienis ir nauji metai yra pasižadėjimų metas, kai turi nustoti verkti dėl nesėkmių ir pasiryžti kažką pakeisti. Tad štai, dalinuosi savo 20 tikslų sąrašu.

1. Surasti savo svajonių profesiją. Arba, kad neskambėtų taip banaliai, tiesiog sužinoti, koks darbas man teiktų malonumą.

2. Įsimylėti save. Sakoma, kad niekas kitas žmogaus negali mylėti taip stipriai, kaip tik jis pats. Tik tada, kai save mylėsi labiausiai galėsi pamilti kitą, o kitas galės pamilti tave.

3. Perskaityti daug gerų knygų. Kol kas dar neradau didesnės saviugdos priemonės, kuri teiktų tokį malonumą. Paskutiniu metu man buvo labai sunku prisiversti paimti knygą į rankas (nes aš tokia užsiėmusi, kad galiu suspėti tik pažiūrėti 2 serialo sezonus per savaitgalį, bet tikrai neturiu laiko knygoms).

4. Nustoti vaikytis kitų nuomonės. Nuolatiniai svarstymai, ką pagalvos kiti, man neleidžia būti tokiai, kokia esu. Varžantys stereotipai neleidžia pasauliui parodyti to, kokia aš esu iš tikrųjų.

5. Verkti iš laimės. Gyvenimas per trumpas lieti ašaras dėl to, kas skaudu ir ko, greičiausiai, jau nebepakeisiu. Tad noriu verkti iš laimės!

6. Daugiau laiko skirti šeimai. Gyvendama už 200 kilometrų nuo savo šeimos, aš kartais pamirštu, kaip jie manęs pasiilgsta. Miesto gyvenimo tempas mane kartais verčia per daug užsiimti kažkokiais dalykais, bet neleidžia paskambinti mamai ar pabendrauti su sese.

7. Išmokti ką nors nauja. Pavyzdžiui, važinėti riedučiais arba prancūzų kalbą. Kiekvienas naujas dalykas, kurį mes išmokstame leidžia jaustis labiau savimi pasitikinčiu.

8. Daryti gerus darbus.  Kol kas nežinau, koks yra geresnis jausmas, negu jautis reikalingu ir galinčiu kažkam padėti. Jau mintyse kurpiu gerų darbų sąrašą, kuris prasidėtų savanoryste vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje.

9. Palikti žmones, kurie verčia mane kentėti. Labai ilgai vaikiausi tos minties, kad žmonės, kuriuos pažįsti nuo vaikystės yra tavo geriausi draugai. Šie metai leido suprasti, kad nė velnio. Niekas nepriklauso nuo laiko, o tik nuo paties žmogaus. Jei yra noro, draugas visada tau suras laiko ir galimybę susitikti.  Tačiau, net gi ir nesusitinkat (pvz.6 metus, Martyna :))) dažnai, tu gali jausti, kad žmogui esi svarbus ir jis nori būti tavo gyvenime.

10. Keliauti. Ir visai nesvarbu kur, ar siauromis Vilniaus sienamiesčio gatvelėmis ar urbanizuoto Niujorko gatvėmis. Kelionės augina žmogų, kelionės leidžia pažinti save.

11. Liautis bėgti nuo problemų. Aš puikiai moku apsimesti, kad nieko blogo neįvyko, vaidinti, kad nepykstu, kai mane palieka, nors viduje tai iškenčiu daug stipriau.

12. Apsilankyti operos ir baleto teatre.  Suprantu, kad per daug dažnai žiūriu, kai gražiai atrodo viskas iš šono ir per mažai dalyvauju tame.

13. Sakyti komplimentus nepažįstamiesiems.  Šiandien kiekvienam iš jūsų norėčiau pasakyti po komplimentą, nes jūs esate nuostabūs. Vieną dieną visiškai nepažįstamai merginai pasakiau, kad jos paltas yra tikrai gražus. Neįsivaizduojate, kokia laiminga ji buvo. O reikėjo tik keleto žodžių.

14. Išmokti priimti kritiką.  Prisipažinsiu, kad niekada gyvenime to nemokėjau, bet iš visų jėgų stengiuosi išmokti. Teisinga kritika leidžia suprasti savo klaidas, atrasti tikrąsias savo vertybes.

15. Kolekcionuoti prisiminimus, o ne nuotraukas. Gal kiek skambus pasakymas, bet ypatingu metu, mes iš kišenių traukiame savo mobiliuosius, kad neduok Die mūsų draugai nepamatys, kaip mums smagu. Tačiau mes turėtume išmokti mėgautis akimirka, kuri yra čia ir dabar. Taip, nuotraukos yra puikus būdas atgaivinti prisiminimus, bet juk svarbiausia laimės momentas.

16. Persikraustyti ten, kur galėčiau auginti kačiuką. Man reikia gyvybės, kuria galėčiau rūpintis, kuri lauktų manęs ir kurią galėčiau prisiglausti prie savęs. Išvada- man reikia kačiuko.

Sakoma, kad slapčiausių svajonių turiu nesakyti, tad likusias 4 pasilieku sau (ir ne todėl, kad nesugalvojau). Tiesiog jos man yra svarbiausios, bet kartu ir labai asmeniškos, tad jas pasiliksiu sau.

Taigi, šiandien linkiu sau, kad visi mano tikslai išsipildytų!

//laikas suaugti?

iki šiandien niekaip nesuvokiau, kad jau esu suaugusi (ar bent jau turėčiau būti).

nerūpestingos dienos ir žinojimas, kad pati nesu atsakinga už save leido jaustis maža mergaite. 

šiandien suvokiu, kad visa ši princesės pasaka turi baigtis ir atėjo pats laikas pačiai priimti svarbius sprendimus, nebijoti drąsiai žengti pirmyn ir parkritus atsistoti. 

žmonės, kurie mane pažįsta sakys, kad kalbu nesuvokiamus dalykus, nes visuomet buvau atsakinga, pareiginga ir gana suaugusi. 

tačiau viduje slėpėsi labai gležna, jauna ir šiek tiek per jautri mergaitė. 

kodėl aš taip manau? tam yra labai daug rimtų priežasčių. 

pavyzdžiui, aš niekada negaliu nuspręsti viena pati. man visada reikia patarimo, pagalbos ir palaikymo. suvokiu, kad tai negali tęstis amžinai ir turi liautis. 

kitas dalykas, aš per dažnai nesijaučiu laiminga. esu per daug priklausoma nuo aplinkinių žmonių, jie gali mane lengvai įskaudinti ir aš vėl būsiu neveiksni gyventi. 

šiandien, būdama dvidešimties, aš suvokiu, kad yra pats tinkamiausias laikas pradėti GYVENTI. laikas nustoti vadovautis kitų stereotipais ir nuomone, būti per daug pažeidžiama. dabar yra laikas sau, laikas save sukurti tokią, kokią norėčiau matyti likusį gyvenimą. 

tad mažiau skausmo ir daugiau investicijų į save. 

su gimtadieniu mane! 

nebijoti išgirsti

Visai neseniai gatvėje sutikau labai liūdną merginą, širdis neleido nepaklausti, kas tokią dieną privertė braukti ašaras nuo veido. Išgirdau labai netikėtą atsakymą, Kotryna paklausė ar žinau Pikaso dainą "Rugpjūtis". Aš dar labiau sutrikusi atsakiau, kad taip, bet ką tai turi bendro su jos liūdesiu. Ji pasakė, kad būtent rugpjūtis yra kaltas dėl visko. Kai pokalbį gatvėje perkėlėm į Vilniaus gatvėje esantį Coffee Inn išgirdau bene liūdniausia merginos istoriją.

Viskas prasidėjo prieš 5 metus, kai merginai buvo 17 metų. Ji buvo labai įsimylėjusi ir ilgą laiką puoselėjo jausmus vienam vaikinui, tačiau ji nesijautė savimi, dažnai pagaudavo save galvodama apie kitokį gyvenimą, apie kitus žmones, kurie galėtų padėti jai gyventi taip, kaip nori. Nutraukusi draugystę pradėjo jausti laisva ir džiaugtis gyvenimu. Viskas ėjosi gana neblogai, kol ji nepersikėlė studijuoti į Jungtines Karalystes. Ten gyvenimas apsivertė, visi draugai, kurie liko Vilniuje ją pamiršo, nes ji tiesiog nebebuvo naudinga. Kotryna naujoje valstybėje mėgavosi vaikinų dėmesiu ir vienos nakties draugija. Viduje ji jautėsi tokia šlykšti ir purvina, kad grįžus namo net ir valandą tekanti karšto vandens srovė nepadėdavo pasijusti geriau. 

Šią savaitę Kotryna grįžo į Vilnių ir suprato, kad šiuo metu neturi nieko. Ji kalbėjo, kaip dažnai nori palikti šį pasaulį ir tiesiog dingti. Ji vis tikisi, kad atsiras bent vienas žmogus, kuris ją sulaikys, bet taip neatsitinka. Klausydamasi jos istorijos aš verkiau kartu su ja, beveik po 3 valandų sėdėjimo ir daugybės puodelių kavos mes turėjome išsiskirti ir man buvo baisu. Aš bijojau, kad mergina tiesiog dings, bet nemokėjau jos sulaikyti. Mes pasikeitėme numeriais ir pažadėjau, kad gali man skambinti bet kada, aš visada išklausysiu ir padėsiu. Prieš pasukant į skirtingas puses Kotryna mane apsikabino ir pasakė, kad tik mano dėka ji šiandien yra gyva.



Moralas paprastas, kartais reikia pastebėti kada žmogui reikia pagalbos ir nebijoti prieiti. Tą vakarą aš negalėjau užmigti, nes mintyse buvo milijonas minčių apie tą vienišą merginą. Supratau, kad kartais manyje gyvena ta mažytė Kotryna, kuri savyje slepia begalę jausmų.

//kai liekam vieni

Ilgą laiką nekilo ranka rašyti, nes kartais atrodo "kiek tu gali skųstis", beeet.... Tikriausiai galiu amžinai. Vis svarstau, kas su manim darosi tais rytais ir vakarais, kai lieku viena. Aš bėgu nuo pasaulio, nuo žmonių ir nuo savęs, bet vis dažniau pasitvirtina lietuvių liaudies posakis "nuo vilko ant meškos". Atrodo, kad atsikratau mane naikinančių minčių apie ateitį, bet atsiranda mane griaunančios mintys apie dabartį. Taip ir slenku gyvenimu. Šią vasarą negyvenau. Nei dienos, nei valandos. Mano mylimiausias miestas Vilnius darosi vis labiau šaltas ir vis mažiau jaukus. Žmonės atrodo vis labiau skubantys ir pikti. Sau aš tampu suskilusi į vis didesnį skaičių dalelių.







Pasakyk man, KAIP?  Kaip atsistoti ir eiti. Nevaidinti, kad stoviu ir neapsimesti, kad einu. Ryte noriu įkvėpti gryno oro ir pasakyt, kad gyvenu.

Į namus, kur ramu...

Kai tave spaudžia milijonai darbų, milijonai reikalų, o tu tiesiog nori rašyti... Nesuskaičiuojamas puodelis kavos, buitinė netvarka ir begalė minčių galvoje... 

Kažkaip ši savaitė buvo tokia visai kitokia, nes prasidėjo labiau kitaip negu visada... Vis svarsčiau, koks tiksliai jausmas apsigyveno manyje, kad jaučiuosi laiminga (?). Nežinau, ar tai tikrai laimė, bet aš nerealiai pozityviai nusiteikusi. Šią savaitę turėjau atostogas koledže, bet kiekvieną rytą kėliausi 6h į darbą, į vairavimo pamokas, į ligoninę ir atrodo turėčiau būti suirzusi, bet ne.. Tiesiog ne. Kai psichopatė indų plovėja mane apšaukė aš turėčiau būti pikta, bet ne.. ir vėl ne? Kai batai nutrina kone iki kaulo turėčiau būti bent jau minimaliai pikta, bet dar kartą ne...  Kas gi darosi su manimi? Tas žmogus, kuris visuomet skųsdavosi, verkdavo ir būdavo pilnas negatyvo tiesiog ėmė ir pradingo.. Įdomu, kur ir ar ilgam. 

Šią savaitę turėjau labai daug noro mąstyti apie ateitį. Apie tai, kur norėčiau būti po penkerių metų, po dešimties, dvidešimties.. Gaila, bet į šiuos klausimus atsakymų nepavyko surasti, BET supratau ko noriu dabar. Po paskaitų, po varginančio vakaro darbe aš tiesiog noriu sugrįžti į namus, kur ramu... Man dažnai sako, kad aš per daug suaugusi, kad taip beprotiškai iki plaukų galiukų noriu šeimos, namų ir ramumos. Žinojimo, kad ten visada kažkas laukia... Tokių minčių apimta keliuosi ir einu miegoti, gal tai tas noras ir yra mano pozityvas? 

Nepavasariškos mintys

Kai už lango šviečia ryški saulė ir dienos tampa ilgesnės žmonės prisipildo pozityvo. To nesuprantamo noro būti lauke, laukti taip ilgai planuotų vasaros atostogų ir tiesiog natūraliai džiaugtis.  Gaila, bet mano galvoje mintys kiek kitokios. Noriu šaukti, klykti ir išplėšti visą savo dalį, kuri kelia tiek daug problemų. Vis bandau pabėgti ir atsikratyti to slegiančio skausmo, kuris drasko mane ne tik per pusę, bet į nesuskaičiuojamą galybę dalių.

Kaskart savęs klausiu, KODĖL? Kodėl tas negatyvumo šydas nepaleidžia manęs, o vis labiau stiprėja ir pasiveja, vos tik pajudu pirmyn. Kodėl aš negaliu būti laiminga? Kodėl kiekvieną rytą nubundu ir jaučiu perštinčią širdį? Kodėl man sunku pamiršti? Kodėl man sunku paleisti? Kodėl negaliu bėgti greičiau už prisiminimus?

Kaskart klausiu savęs, ar tai nesibaigs niekada? Ar neateis laikas, kai galėsiu nebesapnuoti tų žmonių, kurie sukėlė tiek skausmo? Ar mano skausmas amžinas?

Kai klausimų daugiau negu atsakymų, man tenka iškęsti sumaištį savyje. Klausantis liūdniausių melodijų paskęstu savyje ir nesuprantu, kodėl ir kur aš turiu eiti... Kaip judėti pirmyn, kad neįkrisčiau į dar vieną duobę... Kaip atsitiesti? Kaip gyventi?

Aš žinau, kad mano naivumas mane pražudys. Aš žinau, kad šiuo metu,  aplink mane  nėra nei vieno tikro žmogaus, kuriam galėčiau sakyti, kaip jaučiuosi, Ir tai yra sunkiausia. Laikyti tą siaubą savo viduje ir nepasakyti, kad jau nebegaliu. Žmoniškai, paprastai ir nesuvaidintai, aš tiesiog nebeturiu jėgų.

  Tiesiog  norėčiau neturėti jausmų, būti robotu ir niekada gyvenime neįsimylėti.

Nepasiruošusi mylėti.

Aš labai daug save analizuoju,  narstau po mažą gabalėlį ir ieškau nesėkmių priežasties. Vis bandau suvokti, kodėl tiek daug klystu. Kartais pasidaro sunku, kad nepažįstu savęs tiek, kad atsakyčiau į klausimą kodėl?  

Dabar, kai prieš mane stovi nuostabus žmogus - aš bėgu. Kaip mažas vaikas, kuris nusibrozdinęs kelius bėga pas tėvelius, taip aš bėgu nuo žmogaus, kuriam rūpi kaip praėjo mano diena, kaip mano egzaminas, ar esu pavalgius, ar šiltai apsirengiau. Atrodo, apie tai tik ir svajojau, bet pasirodo svajonių išsipildymui dar nesu pasiruošusi. 

Esu bėgusi ir anksčiau, man tai ne naujiena. Nauja tik tai, kad dabar žinau, kad man reikia bėgti. Mano nuolatinė savianalizė atsipirko, šiuo metu aš galiu atsakyti į klausimą kodėl. 

Todėl, kad aš negaliu bandyti mylėti nieko kito, kol aš nemyliu savęs. Man reikia laiko, kad išmokčiau mylėti save, kad rasčiau tai, kas mane džiugina, kad žinočiau, kad esu ten, kur yra mano vieta. 

Todėl, kad  aš esu sužeistas paukštis, kuris negali taip greitai pagyti. Nors žaizdų jau nebematyti, liko randai, kurie neišnyksta ir trukdo judėti tolyn. 

Galbūt todėl, kad nuostabusis žmogus nėra mano žmogus. Tačiau kartu ir  suvokiu, kad apsistačiusi sienomis ir neprisileisdama prie savęs nieko, aš nesužinosiu, ar tas žmogus yra mano žmogus.

O galbūt todėl, kad aš ir vėl klystu.  Galbūt sprendimas bėgti atneš daug skausmo, tačiau dabar kitaip aš negaliu, nesu pasiruošusi mylėti kito, kol nemyliu savęs. 

Atsiprašau, aš labai  stengiausi. 

Kol netapsiu sveiku paukščiu - negaliu skirsti