Nes yra dalykų, apie kuriuos maniau, kad niekada neprabilsiu. Kalbant apie juos man prasideda dusulio priepuoliai ir rodos dar kartą išgyvenu tai. Tačiau po vieno filmo suvokiau, kad kalbėti svarbu ir reikia. Galutinai susitaikyti ir paleisti skausmą gali tik tada, kai atsikratai jo. Dalykų, kurie mane vertė jaustis blogai yra begalė, bet viskas prasidėjo mokykloje, kur niekada nesijaučiau saugi. Nuolatos galvojau, ką pagalvos mano klasiokės, jei neatrodysiu taip kaip jos, kaip šiandien nueiti į mokyklą, jei plaukai neatrodo taip, kad kažkam įtiktum. Nuolatinis noras pritapti pamažu žlugdė mano individualybę. Žmogui, kuris iš prigimties yra labai išraiškingas sunku tapti nematomu, visumos dalimi. Tada prasidėjo pirmieji konfliktai, kurie dar labiau vertė jausti nepilnavertiškai. Žmonės, kuriems niekada nesakiau kaip mane skaudina tikriausiai net nepagalvos, kad kalbu apie juos, bet taip. Jūs mokykloje buvote mano artimiausia aplinka ir nuolatinės apkalbos, juokeliai žeidė labiau negu galite įsivaizduoti. Rodos taip norėčiau papasakoti kiekvieną istoriją, kai buvau skaudinama, bet vis dar nesiryžtu. Galvoje dažnai sukosi mintys, kaip nenoriu gyventi, kaip sunku priimti tą skausmą.
Vėliau buvo etapas, kurį pavadinčiau "pasikeiskime visus žmones, kurie yra aplink save". Rodos dariau viską teisingai, kai tvirtas draugystes keičiau į vakarėlius ar laiką su žmonėmis, kuriems tik bandžiau įtikti. Pasąmonėje supratau, kad nuolatinis bandymas būti kaip kažkas ar taip, kad įtiktum kažkam, niekur neveda, todėl kaip nieko kito laukiau savo naujo etapo- studijų ir naujo miesto. Čia aš kardinaliai pasikeičiau, nustojau bandyti kažkam įtikti, būti su tais žmonėmis, kurie verčia mane jaustis prasčiau. Rodos, viskas turėtų būti tobula.
Bet atėjo trečiasis etapas- savigrauža. Už savo brandos egzaminų rezultatus save turbūt linčiuosiu iki gyvenimo galo, nežinau kaip, bet visos mano pastangos atsipirko skaičiais, kurie nedžiugino. Įstojau ten, kur nesiūlyčiau studijuoti niekam ir einu per gyvenimą kalbėdama, kad čia gerai. Nes man sunku pripažinti, kad šiandien man nėra gerai, kad man reikia paprastos pagalbos ir draugiško patarimo. Kalbu kad galima daug ko pasiekti ir kažkur giliai tikiu, kad aš sugebėsiu, bet žvelgiant nuo pradžių... Ar galima atsikratyti viso to, nustoti verkti, kai niekas nemato, laukti lietaus, laukti kažko, kas pakeis mane, pakeis visą aplinką ir viskas bus gerai. Noriu, kad nors vieną dieną prabudusi pasakyčiau, kad man gerai, kad nesapnuoju košmarų, kad esu laiminga. TIK tiek.
Kodėl kalbu apie tai? Nes tik dabar išdrįsau, nuolatinė baimė net galvoti apie tai žlugdė. O dabar aš nebijau, nes jau išmokau išgyventi nesėkmes. Išmokau tiesiog leisti gyvenimui plaukti. Su tokiomis akimirkomis kaip ši, kai esi vienas ir nežinai, kas bus toliau. Dabar skausmas, kad kažkas juokiasi ir tyčiojasi yra kiek lengviau pakeliamas, juk ne veltui sakoma, kad laikas gydo ir uždeda stipresnę odą.
Kas mūsų nenužudo, tas mus padaro stipresnius.
