Apie 2016.

           Labai ilgai galvojau apie šį įrašą ir apie tai, kaip jį pradėsiu. Svarsčiau, kad galėčiau aptarti kiekvieną mėnesį, kiekvieną metų ketvirtį, tačiau liksiu prie minties, tiesiog rašyti.

  Jei trumpai - metai buvo blogi. Kad ir kiek teigiamų ir neigiamų dalykų sąrašų sudaryčiau, ties minusu daug daugiau žodžių.  Kad ir kiek save versčiau klausyt linksmų, pozityvių dainų, vis gi liūdesys ir negatyvas yra mano viduje ir be šių jausmų aš negaliu.

 


 2016 metų sutikimas žadėjo daug gėrio, tuo metu atrodė, kad esu laiminga, bet geriau pagalvojus ta laimė buvo labai suvaidintas dalykas ir bandymas įtikinti save. Daug kartų girdėjau, kad jeigu pats sau kiekvieną rytą pasakysi, kad esi laimingas - greitu metu taip ir nutiks. Gaila, man tai nepavyko...

    Kitas etapas buvo labai sunkus ir varginantis - pasiruošimas valstybiniams brandos egzaminams. Jei reikėtų šiam etapui skirti nominaciją tai būtų "Metų kančia". Nenoriu prisimint nieko, kas susiję su šituo etapu. Ašarų būta daugiau negu bet kada, o nuolatinis sėdėjimas prie knygų išvargino ir nieko gero nesuteikė.

   "Metų šviesuliu" galėčiau pavadinti laikotarpį po išleistuvių. Vasaros stovyklos su vaikais teikia didžiulį džiaugsmą. Žinomas, kad greitai būsiu kitam mieste, kad laikas pokyčiams mane motyvavo judėti į priekį.

      Apie paskutinius 3 mėnesius kalbėti dar sunku. Ruduo paveikė gana stipriai, krentantis lapai privertė išlieti ne vieną ašarą, tačiau kaip mano vienas draugas man šiandien pasakė "be liūdesio nėra laimės". Iš tiesų, tos laimės galėjau rasti ir tuo metu, kai mano pasaulis slydo. Tai mano nerealūs grupiokai. Atrodo, kad visiškai nauji žmonės, kurių tu nepažinojai 19 metų iki šiol, tačiau tuo pat metu tokie artimi ir savi. BD'16 - linkėjimai Jums!


  Apibendrinant galima teigti, kad tokie ir buvo mano metai- visokie, nes ir aš pati esu visokia. Manau, kad kol nesurasiu savęs, tol kiekvieni metai bus visokie. Tiesiog, visi šie metai yra visiška patirtis, kurią galėjau įgyti tik patyrusi daug nesėkmių ir visa tai ištvėrusi. Gyvenimas mus moko, tiesiog reikia viską priimti kaip pamoką. Aš einu daryti 2017 metų tikslų sąrašo, o jūs gerai atšvęskit ir tiesiog- pasiimkit iš gyvenimo viską ką duoda!

Kai jausmai užvaldo širdį..

Vidus.

Nes jei ne sniegas tikriausiai šio įrašo nebūtų, bet kiek atsimenu sniegas visada atnešdavo tik gerus dalykus. Nesvarbu ar tie dalykai pasirodydavo po pusmečio, kai to sniego kvapo jau nebebuvo likę ar kartu su pirmomis snaigėmis. Štai kokį pozityvą bandau sau įbrukti. Kodėl to prireikė? Nes buvo ruduo.  

Labai paradoksali situacija: dar prieš mėnesį darbe stovėjau ir pagalvojau, eina sau, tai pirmas ruduo, kai esu visiškai laiminga ir neturiu dėl ko liūdėti. Bet po mažiau nei dviejų savaičių aš kritau. Ne tiesiogiai, bet įvyko tam tikrų dalykų, kurie privertė išlieti daugiau ašarų negu dabar kieme yra sniego, tokių įvykių, dėl kurių nesikėliau iš lovos, pamiršdavau apie maistą. Ir kai pagalvoju viso to priežastis                 -     R U D U O. 

Būtent šis metų ketvirtis yra pats sunkiausias, nors jau galvojau, kad šį rudenį būsiu laiminga princesė! 

Iš kitos pusės kaltas mano vidus. Kaip bebūtų apgailėtina- aš nesu sutverta pozityvui, net gražiausiuose dalykuose ieškau kažko tamsaus, kažko, kas leistų man nemiegoti naktimis ir galvoti, koks yra teisingiausias pasirinkimas. Tokia ir esu šiuo atveju. Kai jau turėčiau stotis, pasitaisyti karūną ir nueiti pakelta galva aš vis dar duobėj, apsikasusi milijonu popierinių servetėlių. 

Džiugu tik tai, kad ateina žiema. O žiemą liūdesys užšąla. Nors įšalas trunka ilgiausiai iki kito rudens, bet bent jau galima atsikvėpti ir tiesiog pasidžiaugti Kalėdiniu šurmuliu.

Tad, liūdesį traukis, ateina žiema! 

Rudens palydėtuvėms

Monikos Linkytės koncerto poveikis visuomenei

Keletas pastebėjimų, kodėl dar praėjus 12 valandų po geriausio gyvenime koncerto vis dar bėgioja šiurpuliukai. 

1. Visų pirma, Monika Linkytė yra turbūt jautrausia, švelniausia ir labiausiai dainoje gyvenanti atlikėja Lietuvoje. 

2. Muziką galima vadinti "Sudužusių sielų muzika".  Kiekvienoje dainoje paslėpta žinutė dvelkia rudens ramuma ir lengvu liūdesiu. 

3. Mano muzikos mokytojas tikriausiai puikiai žino, kiek daug man reiškia ši atlikėja ir jos kuriama muziką. Dainą "Besieliai" (koncerte, gaila, jos neišgirdau) dainuodama vos tramdydavau ašaras, o daina "Krentu žemyn" ( pastaroji nuskambėjo vakar) buvo kažkas artimiau negu artimo.

4. Monika yra mano mėgstamiausia atlikėja ir įkvėpimas. Lietuvoje turiu tokias 3 moteris, kurios tiek darbais, tiek savo būdo savybėmis skatina ne tik pagalvoti, bet ir tobulėti. Jos visos vienu ar kitu būdu buvo paminėtos koncerte. Monika buvo koncerto žvaigždutė, jos keletą dainų parašė kita diva Justė Arlauskaitė- Jazzu, o koncerto eigoje kalbėdama apie skaitymą Monika paminėjo Beatą Tiškevič.

5. Tęsiant temą apie skaitymą. Mūsų su Monika mėgstamiausia knyga yra "Mažasis princas". Koncerto metu Monika paminėjo, kad jei ji neskaitytų, neturėtų kuo pasidalinti su žmonėmis ( mintis iš Beatos straipsnio). Todėl galiu daryti išvadą, kad įkvėpta Antuano de Sent-Egziuperį Monika kuria tai, ko ieško mano širdis.

6. Monika daug kalbėjo apie kitų žmonių teisimą, kai mes jaučiame, kad jų poelgiai visiškai neatitinka mūsų norų, kartais prieštarauja mūsų vertybėms ar moralės nuostatams, bet mes neturėtume jų teisti, o atvirkščiai, priimti juos tokius, kokie jie yra.

7. Didelę dalį nuopelnų turėtų prisiimti ir styginių kvintetas. Sukūrėt magišką atmosferą ir kartais negausių plojimų po dainos priežastis nebuvo ta, kad nepatiko, priežastis buvo skendimas prisiminimuose, klajojimas savo minčių kampeliuose.

Apibendrinant, vis dar negaliu atsigaut, jaučiuosi kaip būčiau kosmose. Žinojau, kad muzika- magija, bet netikėjau, kad tokia didelė. Ačiū už dovaną, Monika!

Kuo toliau į mišką- tuo daugiau medžių, kuo daugiau pažįstamų- tuo daugiau dviveidžių :)

Turbūt įrašas galėtų susidėti tik iš pavadinimo, nes jis viską pasako. Kartoju sau, kad pakaks stengtis rūpintis visu pasauliu, būti gera visiem, išklausyti visų problemas ir padėti. Kodėl? Nes žmonės yra suknisti savanaudžiai, kuriems visiškai nerūpi tavo jausmai, tavo problemos ir tu pats. Esi naudingas tik iki tol, kol jie turi problemų, kol tu esi naudingas, vėliau gali keliaut iš kur atėjęs. Tikriausiai nieko nepasakiau ir nieko naujo nesužinojau. Amžina tiesa, kuria vis nepatikiu, klaida, iš kurios vis nepasimokau. Vis atrodo, kad galbūt šitas žmogus yra vertas tavo pagalbos ir rūpesčio, tačiau liūdna, kad tenka pripažinti, kad nei vienam nesi svarbiausias ar bent jau toks, kuris būtų šalia, kai tu turi problemų! 

12 metų...

         

        Spurdanti širdis išduoda jaudulį. Šiandien paskutinės oficialios pamokos, o rytoj nuskambės paskutinis skambutis. Tiek daug visko buvo... Nors kai pagalvoji, kiek dar bus... Bet ne apie tai. 

        

              Daug kartų kartojau sau, greičiau pabaigt šitą mokyklą, naujas gyvenimas, nauji žmonės, bet šiandien susimąsčiau, kad be to, ką dabar turiu aš būčiau ne aš. Nemokėčiau apsiginti, išsakyti savo nuomonės, tad kodėl noriu pabėgti nuo tų žmonių ir vietos, kurie sukūrė mane tokią kokia esu?

             Būtent tarp šių sienų aš pirmą kart įsimylėjau, susiradau draugų, praradau draugus, išmokau atpažinti, kas yra melas, apgavystės, išmokau keltis po stiprių smūgių. Žinoma, kad  išmokau skaityti, rašyti,  bet svarbiausia, kad augau ir brendau. Tai buvo nuostabi patirtis ( ir patikėkit kaip sunku rašyt būtuoju laiku!), kuri buvo neišvengiama. Nors ir norėčiau atsukti laiką, kažką pakeisti, bet jau per vėlu, laikas judėti pirmyn ir džiaugtis viskuo, kas įvyko. 

 


     

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau liūdna darosi. Suprantu, kad šiandien dar viena diena iš 2160, kai įžengsiu į mokyklą, bet viskas kitaip... Ir tampa aišku, kad kaskart didėja   baimės jausmas dėl to, kad visai nežinau kur  ir kuo būsiu po 3 mėnesių.  

         


       Sakysite, kad mes jau tai praėjom  ir nereikia apie tai verkšlent, bet tas baimės ir liūdesio mišinys yra labai stiprus. 

           Kas iš viso to? Esu labai dėkinga tėvams, auklėtojai, mokytojams,  bendraklasiams, draugams ir visiems aplinkui, kad šie 12 metų buvo būtent tokie, kokie buvo!  O dabar einu į mokyklą, tą pastatą, kuris visada liks atminty! 

Vakaras ir aš, aš ir vakaras

Kai padarai skubotų sprendimų, pasakai žmonėms daug žodžių, kurių jie neverti, tada tenka taisyti savo padėtį. Dar vienas ašarotas vakaras. Tai mano galimybė kažką "pataisyti" ( jei atvirai, tik dar labiau sugriauti). Kai atsisakai žmogaus, kuris darė tai apie ką svajojai visą gyvenimą, tada bandai suprasti, kodėl taip pasielgei. Šauki ir klausi, K O D Ė L ? O atsakymas paprastas, nes yra žmogus, kuris dėl tavęs nepajudins nei piršto, o tu kiekvieną sekundę visu savo kūno paviršiumi nori jaust... Tą tyrą, nepaprastą, nesuvaidintą jausmą... Atsisakyčiau visų likusių pojūčių, tik pasilikčiau meilę. Ji verčia gyvenimą pulsuoti, sukuria norą gyventi, kurti, augti... Tik, mažas pastebėjimas, ji turi būti abipusė...  Juk būdamas vienas neišgyvensi to, ką turi išgyventi du!

Mano viltis ir neviltis

Simboliška, kad būtent tokią dieną prabylu apie tai, apie ką nedrįsau net galvoti... Ir jei atvirai, nebuvo nei dienos, kad negalvočiau apie JĮ. Sakysite, kad tai labai gražu. Drįsčiau su tuo suabejoti. Vėl klausite kodėl, juk meilė pats gražiausias jausmas pasaulyje. Čia jau daugiau tiesos, BET... Meilė graži tol, kol ji yra abipusė. Mano atveju, kiek kitaip. Bet apie viską iš pradžių.

Taip jau įvyko, kad man tikrai labai sunkiu metu, šalia manęs atsirado vaikinas. ( ta diena buvo balandžio 24d.) Viskas prasidėjo nuo trumpų susirašymų facebook. Su juo buvo tiesiog labai paprasta bendrauti. Kalbėdavo apie viską ir apie nieką. Jaučiau, kad čia mano žmogus ir kasdien vis plačiau nusišypsodavau sulaukus žinutės "labas, drauguže!". Birželį išdrįsom susitikt. Tiesiog, kaip draugai. Pati pavydėjau sau tokio draugo. Po dar vieno susitikimo, žinutės darėsi šiltesnės, artimesnės, bet mes neskubėjom. Abu nudegusiais sparnais, o aš vis kartojau sau, kad tau nereikia jo įsimylėt. Bet argi gali įsakyt jausmams? Niekaip nebeįsivaizdavau ryto be jo žinutės ir negalėdavau užmigti nepasakius labanakt! Bet, jokio įsipareigojimo vis dar nebuvo ( o taip norėjau, kad vieną dieną jis pasiūlytų draugaut!). Liepos 25 dieną susitikom, drįsom paiimt vienas kitą už rankos. Kitą dieną, beveik visą praleidom kartu. Vakare taip jau nutiko, kad mano akyse pasirodė ašaros ir turėjau rimtų problemų. Ir jas išsprendė jas metęs savo darbus. Tada kaip nieką kitą aš buvau jam dėkinga ir supratau, kad čia mano žmogus. Keletui savaičių turėjom išsiskirti, nes aš buvau nutarusi prižiūrėti vaikus stovykloje. Bet ir būdama ten jaučiau, kad jis šalia manęs ( vėl gi, mes nebuvom įsipareigoję). Grįžusi iš stovyklos, viskas keitėsi, bendravimas tolo, prasidėjo pykčiai. Kol galiausiai jis pasakė, kad viskas, nebenori su manim daugiau turėti nieko bendro. Daug kartų mačiau jį ir vienintelis dalykas, kurio tikrai norėjau- prieiti ir pasakyt, būk geras, sugrįžk. Neslėpsiu, bandžiau. Kartais alkoholio pagalba, kartais pratrūkusi, parašydavau jam emocionalią žinutę, kaip negaliu be jo. Lapkričio pabaigoje jis atrašė man. Mes pasikalbėjom ir jis man suteikė vilties, kad galėsim susitikt ir pasikalbėt realybėj. Bet jau po savaitės, pamačiau jį su kita mergina. Nemeluosiu, kad man čia buvo vienas sunkiausių epizodų gyvenime. Nuleidau rankas ir pasakiau, kad VISKAS. Susiradau vaikiną,kuris labai mane mylėjo, rūpinosi, lepino ir leido jaustis princese, BET aš jo nemylėjau. Negalėjau leisti sau meluoti ir tikėtis, kad kažkada jį įsimylėsiu. Tad man jį teko palikti. Kartojau sau, kad, durne tu durne, nebesižemink ir leisk jiems būt laimingiem. Ir leidau.   Iki kol nesužinojau, kad jų keliai išsikyrė ir vieną vakarą ne visai blaiviu protu parašiau super mielą žinutę. Jis į ją neatsakė. Buvo liūdna, bet buvau pratusi. ( vėliau jo geriausias draugas paaiškino, kad jis užsieny, todėl negavo mano SMS)

Tačiau kodėl gi, prabylu tik šiandien? Nes prieš pora dienų man parašė jo geriausias draugas.  Nuo to laiko nesugebėjau nieko daugiau galvoti, perskaičiau visas mūsų  žinutes. Prisiminiau kiekvieną smulkmeną patirtą su juo. Jo pripratinimą prie įvairių žodžių,kuriuos vartoju dar ir dabar. Jo  draugo žinutė mane pritrenkė. Pasimečiau. Pabiro ašaros. Jis parašė, kad mano svajonė galvoja apie mane, aš jam reikalinga ir kad aš turėčiau dar kartą pabandyti. Ir aš nebežinau.  Ar vertą dar tūkstantis pirmą kartą žengti žingsnį? Gal jie tik žaidžia?


Esu labai sutrikusi. Daug verkiu ir galvoju ką daryt...

Laif iz laif

"Mes tavo draugai, būsim šalia visada"- tokios ir panašios frazės skamba iš JŲ lūpų. Bet ar tikriesiems reikia posto facebook'e , kad suprastų, kaip tau sunku ir kaip stipriai reikia pagalbos. JIE buvo tada, kai prašiau patarimo, tačiau kur JIE dabar, kai išgyvenu kažkokį siaubuką savo viduje ? Kur  JIE, kai nuo veido braukiu ašaras ir sakau, kad daugiau niekada, NIEKADA nebūsiu niekam atvira, neprisileisiu nieko arti, nesidalinsiu savo problemomis... Kažkaip labai nelogiška, kad žmonės būna, kai nori tik sužinoti (pamatę fb postą), kas negerai, bet tik tam, kad turėtų apie kalbėt arba galėtų pasidžiaugt tavo nesėkmėm.

Turiu prašymą. Ei, JŪS, gal tiesiog nebeapsimeskit kažkuo daugiau ir nesakykit, kad būsit šalia, nes nebūsit ir tokia yra tiesa.

Ir dar, neprašykit vadinti draugais, nesate tokie, brangieji!







xo, xo