Nes jei ne sniegas tikriausiai šio įrašo nebūtų, bet kiek atsimenu sniegas visada atnešdavo tik gerus dalykus. Nesvarbu ar tie dalykai pasirodydavo po pusmečio, kai to sniego kvapo jau nebebuvo likę ar kartu su pirmomis snaigėmis. Štai kokį pozityvą bandau sau įbrukti. Kodėl to prireikė? Nes buvo ruduo.
Labai paradoksali situacija: dar prieš mėnesį darbe stovėjau ir pagalvojau, eina sau, tai pirmas ruduo, kai esu visiškai laiminga ir neturiu dėl ko liūdėti. Bet po mažiau nei dviejų savaičių aš kritau. Ne tiesiogiai, bet įvyko tam tikrų dalykų, kurie privertė išlieti daugiau ašarų negu dabar kieme yra sniego, tokių įvykių, dėl kurių nesikėliau iš lovos, pamiršdavau apie maistą. Ir kai pagalvoju viso to priežastis - R U D U O.
Būtent šis metų ketvirtis yra pats sunkiausias, nors jau galvojau, kad šį rudenį būsiu laiminga princesė!
Iš kitos pusės kaltas mano vidus. Kaip bebūtų apgailėtina- aš nesu sutverta pozityvui, net gražiausiuose dalykuose ieškau kažko tamsaus, kažko, kas leistų man nemiegoti naktimis ir galvoti, koks yra teisingiausias pasirinkimas. Tokia ir esu šiuo atveju. Kai jau turėčiau stotis, pasitaisyti karūną ir nueiti pakelta galva aš vis dar duobėj, apsikasusi milijonu popierinių servetėlių. 
Tad, liūdesį traukis, ateina žiema!
