Turbūt įrašas galėtų susidėti tik iš pavadinimo, nes jis viską pasako. Kartoju sau, kad pakaks stengtis rūpintis visu pasauliu, būti gera visiem, išklausyti visų problemas ir padėti. Kodėl? Nes žmonės yra suknisti savanaudžiai, kuriems visiškai nerūpi tavo jausmai, tavo problemos ir tu pats. Esi naudingas tik iki tol, kol jie turi problemų, kol tu esi naudingas, vėliau gali keliaut iš kur atėjęs. Tikriausiai nieko nepasakiau ir nieko naujo nesužinojau. Amžina tiesa, kuria vis nepatikiu, klaida, iš kurios vis nepasimokau. Vis atrodo, kad galbūt šitas žmogus yra vertas tavo pagalbos ir rūpesčio, tačiau liūdna, kad tenka pripažinti, kad nei vienam nesi svarbiausias ar bent jau toks, kuris būtų šalia, kai tu turi problemų!
