Aš labai daug save analizuoju, narstau po mažą gabalėlį ir ieškau nesėkmių priežasties. Vis bandau suvokti, kodėl tiek daug klystu. Kartais pasidaro sunku, kad nepažįstu savęs tiek, kad atsakyčiau į klausimą kodėl?
Dabar, kai prieš mane stovi nuostabus žmogus - aš bėgu. Kaip mažas vaikas, kuris nusibrozdinęs kelius bėga pas tėvelius, taip aš bėgu nuo žmogaus, kuriam rūpi kaip praėjo mano diena, kaip mano egzaminas, ar esu pavalgius, ar šiltai apsirengiau. Atrodo, apie tai tik ir svajojau, bet pasirodo svajonių išsipildymui dar nesu pasiruošusi.
Esu bėgusi ir anksčiau, man tai ne naujiena. Nauja tik tai, kad dabar žinau, kad man reikia bėgti. Mano nuolatinė savianalizė atsipirko, šiuo metu aš galiu atsakyti į klausimą kodėl.
Todėl, kad aš negaliu bandyti mylėti nieko kito, kol aš nemyliu savęs. Man reikia laiko, kad išmokčiau mylėti save, kad rasčiau tai, kas mane džiugina, kad žinočiau, kad esu ten, kur yra mano vieta.
Todėl, kad aš esu sužeistas paukštis, kuris negali taip greitai pagyti. Nors žaizdų jau nebematyti, liko randai, kurie neišnyksta ir trukdo judėti tolyn.
Galbūt todėl, kad nuostabusis žmogus nėra mano žmogus. Tačiau kartu ir suvokiu, kad apsistačiusi sienomis ir neprisileisdama prie savęs nieko, aš nesužinosiu, ar tas žmogus yra mano žmogus.
O galbūt todėl, kad aš ir vėl klystu. Galbūt sprendimas bėgti atneš daug skausmo, tačiau dabar kitaip aš negaliu, nesu pasiruošusi mylėti kito, kol nemyliu savęs.
Atsiprašau, aš labai stengiausi.
