Vadinčiau tai imunitetu

Jau darosi kiek komiška žiūrėt į mano gyvenimą. Tokia nevykus komedija su dramos epizodais. Per 8  mėnesius išgyvenu 3 skyrybas ir žinokit, kuo toliau, tuo lengviau. Nemeluosiu, kad  pirmos dvi buvo labai skaudžios, o dabar tai visai juokinga jau. Ir klausiu savęs kodėl taip vyksta? Tikriausiai todėl, kad nemoku būti viena. Pirmosios skyrybos buvo su vaikinu su kuriuo draugavom 4 metus. Ir patikėkit kaip skaudėjo, ėjau iš proto, nieko nenorėjau, bet tada atsirado draugas, toks nuostabus vaikinas, kuriam esu dėkinga iki šiol. Jis mane ištraukė iš tos duobės ir net nepajutau, kad jaučiu jam didelę simpatiją ir noriu būti ne tik jo draugė, BET,žinant mano sudėtingą charakterį, aš  eilinį kartą viską sugadinau ( dėl ko skauda ir gaila iki dabar). Prieš mėnesį susipažinau su vaikinu, kuris, rodės, gali kalnus dėl manęs nuversti: dėmesys 24/parą, mieli žodžiai, rūpestis ir visa kita. Ir pagalvojau, kodėl gi ne? Tiesiog pasidžiaugsiu juo, nors ir nejaučiu jam nieko rimto. Ir nors graužiau save dėl tokio sprendimo ir neretai jį stumdavau nuo savęs, kažkaip atsitiko, kad jis nebenorėjo manęs paleist. Bet vakar viską dar labiau komiškai užbaigėm. Geriau net nežinoti kaip. ( čia ne ta istorija, kur norėsiu papasakot anūkam). Ir vėl esu visiškai viena. O mintys grįžta prie to, kurį tikrai mylėjau... Suprasdama, kad sau to negaliu leisti tiesiog imsiu ir plauksiu pasroviui. Nieko nesitikėdama iš gyvenimo. Nieko nelaukdama. Tiesiog judėsiu. Kažkaip. Kažkur. O ką gi aš daugiau galiu? Paleisiu VISUS (ne tik vaikinus, bet ir "draugus"), kurie gyvenime man vaidmens nėra. Judu. Laikas.

Call it suicide.

https://www.youtube.com/watch?v=WEDpqfWrljE