aš įkvepiu ir iškvepiu
įkvepiu... iškvepiu
tai kartoju dar ir dar kartą
o jei aš nustočiau?
jei įkvėpus, aš niekada nebeiškvėpčiau?
arba atvirkščiai
jei iškvėpus, aš nesugebėčiau vėl įkvėpti?
gal taip būtų kur kas lengviau?
gal taip būtų kur kas paprasčiau?
gal tiesiog taip turi įvykti, kad viskas susidėliotų?
nes, kad ir kiek kartų bandyčiau viską sugrąžinti į savas lentynas,
man jos vis neatrodo tokios, kokias norėčiau matyti
kokios visiems yra įprastos
mano lentynos visada kiek kreivokos,
o dažniausiai jos tiesiog subyra
kaip ir aš pati.
kasryt atsikėlusi prašau savęs, kad šiandien neverkčiau, kad šiandien neskaudėtų, kad šiandien nenutiktų nieko, kas verstų nenorėti šypsotis.
visi tik kartoja, kad likimas tavo rankose ir viską gali kontroliuoti.
o jeigu ne?
jeigu man per sunku kontroliuoti, jeigu aš pavargau stengtis ir bandyti vėl ir vėl...
gal mano likimas nėra toks kaip visų, gal tiesiog yra dalis žmonių, kurių dienos nepasiekia ta laimės saulė...
ir kartais, kartais atrodo, kad yra prošvaisčių, kad jau matau spindulį, kuris gali suteikti vilties, tačiau ir vėl netikėtai užeina lietus ir langus apgaubia tamsa.
man per sunku vienai viską pakeisti, man per sunku kovoti su tamsa, kai tamsa yra mano viduje.
todėl tiesiog įkvėpsiu ir palūkėsiu....
arba iškvėpsiu ir neskubėsiu įkvėpti....
