aš noriu tik, kad tu ateitum ir neskubėtum namo.
tik tiek, kad liktum.
liktum ne dieną ar dvi, bet visą gyvenimą.
nes kaskart tu ateini, apšvieti viską, kas supa mane,
įkvepi gyventi, atneši gaivos.
tačiau taip pat greitai ir išeini,
net nespėjus suprasti, kad buvai.
ir išsineši viską, ne tik tą ryto gaivą ir džiaugsmą,
bet ir dalį manęs.
tą dalį, kurios jau sakiau nebeturinti.
ir juokinga, kad kabinuosi už mažiausios likusios dalelės,
kuri nori būti laiminga, kuri nori bandyti.
tačiau tu išpleši ją, tą menką viltį,
apie kurios egzistavimą vis dar dvejoju.
o tau išėjus, lieka dar didesnė tuštuma,
nors atrodė, kad prieš tave buvo didžiausia bedugnė,
bet tu panardini mane dar giliau...
ir aš nebežinau, kur yra pabaiga,
kur yra galas.
lieka tik nesunaikinama viltis,
kad ateisi
ir liksi
prašau,
tik pasilik.
