Į namus, kur ramu...

Kai tave spaudžia milijonai darbų, milijonai reikalų, o tu tiesiog nori rašyti... Nesuskaičiuojamas puodelis kavos, buitinė netvarka ir begalė minčių galvoje... 

Kažkaip ši savaitė buvo tokia visai kitokia, nes prasidėjo labiau kitaip negu visada... Vis svarsčiau, koks tiksliai jausmas apsigyveno manyje, kad jaučiuosi laiminga (?). Nežinau, ar tai tikrai laimė, bet aš nerealiai pozityviai nusiteikusi. Šią savaitę turėjau atostogas koledže, bet kiekvieną rytą kėliausi 6h į darbą, į vairavimo pamokas, į ligoninę ir atrodo turėčiau būti suirzusi, bet ne.. Tiesiog ne. Kai psichopatė indų plovėja mane apšaukė aš turėčiau būti pikta, bet ne.. ir vėl ne? Kai batai nutrina kone iki kaulo turėčiau būti bent jau minimaliai pikta, bet dar kartą ne...  Kas gi darosi su manimi? Tas žmogus, kuris visuomet skųsdavosi, verkdavo ir būdavo pilnas negatyvo tiesiog ėmė ir pradingo.. Įdomu, kur ir ar ilgam. 

Šią savaitę turėjau labai daug noro mąstyti apie ateitį. Apie tai, kur norėčiau būti po penkerių metų, po dešimties, dvidešimties.. Gaila, bet į šiuos klausimus atsakymų nepavyko surasti, BET supratau ko noriu dabar. Po paskaitų, po varginančio vakaro darbe aš tiesiog noriu sugrįžti į namus, kur ramu... Man dažnai sako, kad aš per daug suaugusi, kad taip beprotiškai iki plaukų galiukų noriu šeimos, namų ir ramumos. Žinojimo, kad ten visada kažkas laukia... Tokių minčių apimta keliuosi ir einu miegoti, gal tai tas noras ir yra mano pozityvas? 

Nepavasariškos mintys

Kai už lango šviečia ryški saulė ir dienos tampa ilgesnės žmonės prisipildo pozityvo. To nesuprantamo noro būti lauke, laukti taip ilgai planuotų vasaros atostogų ir tiesiog natūraliai džiaugtis.  Gaila, bet mano galvoje mintys kiek kitokios. Noriu šaukti, klykti ir išplėšti visą savo dalį, kuri kelia tiek daug problemų. Vis bandau pabėgti ir atsikratyti to slegiančio skausmo, kuris drasko mane ne tik per pusę, bet į nesuskaičiuojamą galybę dalių.

Kaskart savęs klausiu, KODĖL? Kodėl tas negatyvumo šydas nepaleidžia manęs, o vis labiau stiprėja ir pasiveja, vos tik pajudu pirmyn. Kodėl aš negaliu būti laiminga? Kodėl kiekvieną rytą nubundu ir jaučiu perštinčią širdį? Kodėl man sunku pamiršti? Kodėl man sunku paleisti? Kodėl negaliu bėgti greičiau už prisiminimus?

Kaskart klausiu savęs, ar tai nesibaigs niekada? Ar neateis laikas, kai galėsiu nebesapnuoti tų žmonių, kurie sukėlė tiek skausmo? Ar mano skausmas amžinas?

Kai klausimų daugiau negu atsakymų, man tenka iškęsti sumaištį savyje. Klausantis liūdniausių melodijų paskęstu savyje ir nesuprantu, kodėl ir kur aš turiu eiti... Kaip judėti pirmyn, kad neįkrisčiau į dar vieną duobę... Kaip atsitiesti? Kaip gyventi?

Aš žinau, kad mano naivumas mane pražudys. Aš žinau, kad šiuo metu,  aplink mane  nėra nei vieno tikro žmogaus, kuriam galėčiau sakyti, kaip jaučiuosi, Ir tai yra sunkiausia. Laikyti tą siaubą savo viduje ir nepasakyti, kad jau nebegaliu. Žmoniškai, paprastai ir nesuvaidintai, aš tiesiog nebeturiu jėgų.

  Tiesiog  norėčiau neturėti jausmų, būti robotu ir niekada gyvenime neįsimylėti.