Kai už lango šviečia ryški saulė ir dienos tampa ilgesnės žmonės prisipildo pozityvo. To nesuprantamo noro būti lauke, laukti taip ilgai planuotų vasaros atostogų ir tiesiog natūraliai džiaugtis. Gaila, bet mano galvoje mintys kiek kitokios. Noriu šaukti, klykti ir išplėšti visą savo dalį, kuri kelia tiek daug problemų. Vis bandau pabėgti ir atsikratyti to slegiančio skausmo, kuris drasko mane ne tik per pusę, bet į nesuskaičiuojamą galybę dalių.
Kaskart savęs klausiu, KODĖL? Kodėl tas negatyvumo šydas nepaleidžia manęs, o vis labiau stiprėja ir pasiveja, vos tik pajudu pirmyn. Kodėl aš negaliu būti laiminga? Kodėl kiekvieną rytą nubundu ir jaučiu perštinčią širdį? Kodėl man sunku pamiršti? Kodėl man sunku paleisti? Kodėl negaliu bėgti greičiau už prisiminimus?
Kaskart klausiu savęs, ar tai nesibaigs niekada? Ar neateis laikas, kai galėsiu nebesapnuoti tų žmonių, kurie sukėlė tiek skausmo? Ar mano skausmas amžinas?
Kai klausimų daugiau negu atsakymų, man tenka iškęsti sumaištį savyje. Klausantis liūdniausių melodijų paskęstu savyje ir nesuprantu, kodėl ir kur aš turiu eiti... Kaip judėti pirmyn, kad neįkrisčiau į dar vieną duobę... Kaip atsitiesti? Kaip gyventi?
Aš žinau, kad mano naivumas mane pražudys. Aš žinau, kad šiuo metu, aplink mane nėra nei vieno tikro žmogaus, kuriam galėčiau sakyti, kaip jaučiuosi, Ir tai yra sunkiausia. Laikyti tą siaubą savo viduje ir nepasakyti, kad jau nebegaliu. Žmoniškai, paprastai ir nesuvaidintai, aš tiesiog nebeturiu jėgų.
Tiesiog norėčiau neturėti jausmų, būti robotu ir niekada gyvenime neįsimylėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą