Kai tave spaudžia milijonai darbų, milijonai reikalų, o tu tiesiog nori rašyti... Nesuskaičiuojamas puodelis kavos, buitinė netvarka ir begalė minčių galvoje...
Kažkaip ši savaitė buvo tokia visai kitokia, nes prasidėjo labiau kitaip negu visada... Vis svarsčiau, koks tiksliai jausmas apsigyveno manyje, kad jaučiuosi laiminga (?). Nežinau, ar tai tikrai laimė, bet aš nerealiai pozityviai nusiteikusi. Šią savaitę turėjau atostogas koledže, bet kiekvieną rytą kėliausi 6h į darbą, į vairavimo pamokas, į ligoninę ir atrodo turėčiau būti suirzusi, bet ne.. Tiesiog ne. Kai psichopatė indų plovėja mane apšaukė aš turėčiau būti pikta, bet ne.. ir vėl ne? Kai batai nutrina kone iki kaulo turėčiau būti bent jau minimaliai pikta, bet dar kartą ne... Kas gi darosi su manimi? Tas žmogus, kuris visuomet skųsdavosi, verkdavo ir būdavo pilnas negatyvo tiesiog ėmė ir pradingo.. Įdomu, kur ir ar ilgam.
Šią savaitę turėjau labai daug noro mąstyti apie ateitį. Apie tai, kur norėčiau būti po penkerių metų, po dešimties, dvidešimties.. Gaila, bet į šiuos klausimus atsakymų nepavyko surasti, BET supratau ko noriu dabar. Po paskaitų, po varginančio vakaro darbe aš tiesiog noriu sugrįžti į namus, kur ramu... Man dažnai sako, kad aš per daug suaugusi, kad taip beprotiškai iki plaukų galiukų noriu šeimos, namų ir ramumos. Žinojimo, kad ten visada kažkas laukia... Tokių minčių apimta keliuosi ir einu miegoti, gal tai tas noras ir yra mano pozityvas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą