Ilgą laiką nekilo ranka rašyti, nes kartais atrodo "kiek tu gali skųstis", beeet.... Tikriausiai galiu amžinai. Vis svarstau, kas su manim darosi tais rytais ir vakarais, kai lieku viena. Aš bėgu nuo pasaulio, nuo žmonių ir nuo savęs, bet vis dažniau pasitvirtina lietuvių liaudies posakis "nuo vilko ant meškos". Atrodo, kad atsikratau mane naikinančių minčių apie ateitį, bet atsiranda mane griaunančios mintys apie dabartį. Taip ir slenku gyvenimu. Šią vasarą negyvenau. Nei dienos, nei valandos. Mano mylimiausias miestas Vilnius darosi vis labiau šaltas ir vis mažiau jaukus. Žmonės atrodo vis labiau skubantys ir pikti. Sau aš tampu suskilusi į vis didesnį skaičių dalelių.
Pasakyk man, KAIP? Kaip atsistoti ir eiti. Nevaidinti, kad stoviu ir neapsimesti, kad einu. Ryte noriu įkvėpti gryno oro ir pasakyt, kad gyvenu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą