tik

aš noriu tik, kad tu ateitum ir neskubėtum namo.
tik tiek, kad liktum.
liktum ne dieną ar dvi, bet visą gyvenimą.
nes kaskart tu ateini, apšvieti viską, kas supa mane,
įkvepi gyventi, atneši gaivos.
tačiau taip pat greitai ir išeini,
net nespėjus suprasti, kad buvai.
ir išsineši viską, ne tik tą ryto gaivą ir džiaugsmą,
bet ir dalį manęs.
tą dalį, kurios jau sakiau nebeturinti.
ir juokinga, kad kabinuosi už mažiausios likusios dalelės,
kuri nori būti laiminga, kuri nori bandyti.
tačiau tu išpleši ją, tą menką viltį,
apie kurios egzistavimą vis dar dvejoju.
o tau išėjus, lieka dar didesnė tuštuma,
nors atrodė, kad prieš tave buvo didžiausia bedugnė,
bet tu panardini mane dar giliau...
ir aš nebežinau, kur yra pabaiga,
kur yra galas.

lieka tik nesunaikinama viltis,


kad ateisi



ir liksi


prašau,



tik pasilik.

koks yra ašarų limitas ir kur yra dugnas

aš įkvepiu ir iškvepiu
įkvepiu... iškvepiu
tai kartoju dar ir dar kartą


o jei  aš nustočiau?
jei įkvėpus, aš niekada nebeiškvėpčiau?
arba atvirkščiai
jei iškvėpus, aš nesugebėčiau vėl įkvėpti?

gal taip būtų kur kas lengviau?
gal taip būtų kur kas paprasčiau?
gal tiesiog taip turi įvykti, kad viskas susidėliotų?

nes, kad ir kiek kartų bandyčiau viską sugrąžinti į savas lentynas,
man jos vis neatrodo tokios, kokias norėčiau matyti
kokios visiems yra įprastos

mano lentynos visada kiek kreivokos,
o dažniausiai jos tiesiog subyra

kaip ir aš pati.
kasryt atsikėlusi prašau savęs, kad šiandien neverkčiau, kad šiandien neskaudėtų, kad šiandien nenutiktų nieko, kas verstų nenorėti šypsotis.

visi tik kartoja, kad likimas tavo rankose ir viską gali kontroliuoti.

o jeigu ne?
jeigu man per sunku kontroliuoti, jeigu aš pavargau stengtis ir bandyti vėl ir vėl...

gal mano likimas nėra toks kaip visų, gal tiesiog yra dalis žmonių, kurių dienos nepasiekia ta laimės saulė...

ir kartais, kartais atrodo, kad yra prošvaisčių, kad jau matau spindulį, kuris gali suteikti vilties, tačiau ir vėl netikėtai užeina lietus ir langus apgaubia tamsa.

man per sunku vienai viską pakeisti, man per sunku kovoti su tamsa, kai tamsa yra mano viduje.

todėl tiesiog įkvėpsiu ir palūkėsiu....
arba iškvėpsiu ir neskubėsiu įkvėpti.... 

tai turi įvykti

 Nes yra dalykų, apie kuriuos maniau, kad niekada neprabilsiu. Kalbant apie juos man prasideda dusulio priepuoliai ir rodos dar kartą išgyvenu tai. Tačiau po vieno filmo suvokiau, kad kalbėti svarbu ir reikia. Galutinai susitaikyti ir paleisti skausmą gali tik tada, kai atsikratai jo. Dalykų, kurie mane vertė jaustis blogai yra begalė, bet viskas prasidėjo mokykloje, kur niekada nesijaučiau saugi. Nuolatos galvojau, ką pagalvos mano klasiokės, jei neatrodysiu taip kaip jos, kaip šiandien nueiti į mokyklą, jei plaukai neatrodo taip, kad kažkam įtiktum. Nuolatinis noras pritapti pamažu žlugdė mano individualybę. Žmogui, kuris iš prigimties  yra labai išraiškingas sunku tapti nematomu, visumos dalimi. Tada prasidėjo pirmieji konfliktai, kurie dar labiau vertė jausti nepilnavertiškai. Žmonės, kuriems niekada nesakiau kaip mane skaudina tikriausiai net nepagalvos, kad kalbu apie juos, bet taip. Jūs mokykloje buvote mano artimiausia aplinka ir nuolatinės apkalbos, juokeliai žeidė labiau negu galite įsivaizduoti.  Rodos taip norėčiau papasakoti kiekvieną istoriją, kai buvau skaudinama, bet vis dar nesiryžtu. Galvoje dažnai sukosi mintys, kaip nenoriu gyventi, kaip sunku priimti tą skausmą. 

Vėliau buvo etapas, kurį pavadinčiau "pasikeiskime visus žmones, kurie yra aplink save". Rodos dariau viską teisingai, kai tvirtas draugystes keičiau į vakarėlius ar laiką su žmonėmis, kuriems tik bandžiau įtikti. Pasąmonėje supratau, kad nuolatinis bandymas būti kaip kažkas ar taip, kad įtiktum kažkam, niekur neveda, todėl kaip nieko kito laukiau savo naujo etapo- studijų ir naujo miesto. Čia aš kardinaliai pasikeičiau, nustojau bandyti kažkam įtikti, būti su tais žmonėmis, kurie verčia mane jaustis prasčiau. Rodos, viskas turėtų būti tobula. 

Bet atėjo trečiasis etapas- savigrauža. Už savo brandos egzaminų rezultatus save turbūt linčiuosiu iki gyvenimo galo, nežinau kaip, bet visos mano pastangos atsipirko skaičiais, kurie nedžiugino. Įstojau ten, kur nesiūlyčiau studijuoti niekam ir einu per gyvenimą kalbėdama, kad čia gerai. Nes man sunku pripažinti, kad šiandien man nėra gerai, kad man reikia paprastos pagalbos ir draugiško patarimo. Kalbu kad galima daug ko pasiekti ir kažkur giliai tikiu, kad aš sugebėsiu, bet žvelgiant nuo pradžių... Ar galima atsikratyti viso to, nustoti verkti, kai niekas nemato, laukti lietaus, laukti kažko, kas pakeis mane, pakeis visą aplinką ir viskas bus gerai. Noriu, kad nors vieną dieną prabudusi pasakyčiau, kad man gerai, kad nesapnuoju košmarų, kad esu laiminga. TIK tiek. 

Kodėl kalbu apie tai? Nes tik dabar išdrįsau, nuolatinė baimė net galvoti apie tai žlugdė. O dabar aš nebijau, nes jau išmokau išgyventi nesėkmes. Išmokau tiesiog leisti gyvenimui plaukti. Su tokiomis akimirkomis kaip ši, kai esi vienas ir nežinai, kas bus toliau. Dabar skausmas, kad kažkas juokiasi ir tyčiojasi yra kiek lengviau pakeliamas, juk ne veltui sakoma, kad laikas gydo ir uždeda stipresnę odą. 

Kas mūsų nenužudo, tas mus padaro stipresnius. 

17.11.12

tą dieną aš perlipau per save, išlipau iš komforto zonos ir padariau tai, ko tikriausiai niekada gyvenime nesu dariusi ir tikrai nebedarysiu. 

labai dažnai girdime, kad dėl savo svajonės turime kažką daryti, kažkaip stengtis, visai įmanomais būdais bandyti pasiekti ją. 

taigi, prisiklausiusi išmintingų patarimų žengiau žingsnį ir kalbėjau apie savo jausmus, apie tai, ko seniai nejaučiau ir dėl ko labai bijojau. 

bandymas buvo labai nesėkmingas, tačiau negaliu nieko kaltinti, tik pati save, kad esu naivi ir vis dar nesugebu pasilaikyti sau dalykų, kurie kitiems nereiškia nieko. 

po dviejų mėnesių galvojimo kuo aš neįtikau, ką padariau blogai, kokios mano savybės galėjo atstumti ir dar kitų šimto sau užduotų klausimų supratau, kad klaidingai mąstau. 

juokinga, kad tu tampi tokia silpna ir pažeidžiama, kad tau sunku matyti prisijungusį žmogų facebook ar tave trikdo jo automobilis gatvėje. 

tu supranti, kad negali leisti sau išprotėti, įsimylėti iki debesų ir pamiršti save. Tai man sunkiausia, kaskart, kai pradedu bendrauti su žmogumi, aš noriu jam kuo geriausio, man jis tampa labai svarbiu, dėl jo paaukoju daug laiko, galimybių ir dar kitų dalykų, o galiausiai gaunu tuštumą. 

nekaltinu nieko, tik save, kad ruduo verčia klysti daugiau negu įprasta.