tai, ką darai ne pirmą kartą, galima vadinti tradicija. puikiai žinojau, kad šiuos metus turėsiu kažkaip apibendrinti. tai darau visiškai dėl savęs, labai svarbu pačiai pripažinti savo klaidas, pažiūrėti tiesai į akis ir nuspręsti, koks kitas bus tavo žingsnis.
kokie man buvo šie metai? atsakyti labai sunku, nes iš esmės jie praėjo be didelių nuosmukių ir pakilimų, tiesiog praėjo. ir šis faktas mane neramina labiausiai. visiems puikiai žinoma mintis, kad negali būti drungnas, tu turi būti arba karštas arba šaltas. mano metai buvo drungni. iš esmės aš visais įmanomais būdais šildžiau juos apsupdama save netinkamais žmonėmis, bandydama juos įbrukti į savo gyvenimą per prievartą. tuo pačiu metu bandžiau ir atšaldyti, darydama neapgalvotus sprendimus, nuolatines klaidų serijas, primesdama sau nerūpestingo gyvenimo įvaizdį. o metai ėjo ir praėjo.
klausimas vienas- kodėl nebuvo šilta iš vidaus? kur padaryta didžiausia klaida, kad viskas susiklostė būtent taip. galbūt mane stabdė ta mintis, kad į mano gyvenimą turi ateiti kažkoks žmogus, kažkokia magiška būtybė, kuri suteiktų man didžiulį džiaugsmą. nuolatinis galvojimas, kad aš pati viena nesugebėsiu, man nepavyks, aš susimausiu.
metų pradžioje aš buvau susirašiusi gal 15 tikslų sąrašą, ką nuveiksiu per šiuos metus (ir taip, nei vieno neįvykdžiau). dabar ir žiūrėdama į tą sąrašą, aš juokiuosi. jis toks beprotiškai tuščias. dalykai, kurių troškau yra tokie materialūs, tokie trumpalaikiai arba visai ne esminiai. patiko tik vienas, pats paskutinis, užrašytas mažomis raidėmis " b ū t i l a i m i n g a". o tai ar nėra svarbiausias dalykas?
šiais metais nebedarysiu jokių to do list , nes jie tarsi paverčia dalykus tokiais neįmanomais, tokiais sunkiai pasiekiamais, juk tai METŲ UŽDUOTIS, METŲ TIKSLAS, METŲ DARBAS. gal būtų paprasčiau tiesiog nebedėti visko į tradicinius rėmus, nebesvarstyti, kokie mano didžiausi tikslai, juk viskas turėtų būti paprasta, viskas turėtų vykti savaime. džiugina maži dalykai, tai ir turėtų būti gyvenimo variklis.
ketinau rašyti, apie tai, kad šiais metais aš labai paaugau (tiesa, ūgis liko toks pat). kalbu apie tą dvasinį pasaulį, kai supranti, kad viskas tavo rankose, kad tu pats esi savo gyvenimo vedlys ir niekas negali tau nieko primesti, kažkaip paveikti ar nulemti. bet tegu tai lieka man, apie dalykus, kuriuos aš išmokau, kurie mane pakeitė, kurie privertė išmokti palikti visus žmones, kurie mane stabdo, gniuždo ar žemina. supratimas, kad geriau vienai, o ne su 100 apsimestinių veidų, yra geriausia, kas nutiko mano gyvenime. aš išmokau būti viena ir mane tai veža.
tai va tokie tie mano metai. o jums priminsiu, kad nelaukti dalykai yra patys gražiausi! xo,xo
