Kai mes nusideginame karštu daiktu, mes greitai atitraukiame ranką, tiesa? Skausmas iš pradžių būna labai stiprus, bet palaipsniui praeina. O kas būtų, jei mes neatitrauktume rankos? Jei ją laikytumėm toje ugnyje ir nepajudintume, nors ir norėtume? Panašiai šiuo metu jaučiuosi aš. Tarsi norėčiau išsivaduoti iš viso to mane stingdančio skausmo, bet negaliu pajudėti, negaliu įkvėpti, negaliu nieko sau padaryti. Atrodo, turiu visus reikalingus įrankius pastatyti namui, jo brėžinius ir planus, bet namas nestovi, jis griūva ir vis labiau jaučiu, kad gal tam namui nelemta stovėti?
Mano svajonių namo sienos turėtų būti žmonės, kurie mane supa. Tie, kuriais aš iš visų jėgų stengiuosi pasitikėti. Tačiau vis lieku nieko nepešusi, vis labiau įskaudinta ir sužeista. Jei šiandien pradėjau pasitikėti žmogumi, rytoj jis būtinai mane išduos. Ir tada lieki vienas, su visom savo neišplaunamomis dėmėmis. Jautiesi kaltas ir purvinas, bet juk tas dėmes užtėškiau ne aš, o tie, kurie tariamai vaidina draugus. Juokinga, kad pastaruoju metu skauda ne dėl tų, kurie iš karto pasako, kad nenori su manim nieko bendro, kad mums ne pakeliui, o tie, kurie leidžia patikėti, kad jie bus mano gyvenime ir nedings. Bet jie dingsta. Jie kaip šokoladinis advento kalendorius, kai tu išlupi mažą saldainiuką, kuris suerzina skrandį, bet tavęs nepasotina. Tada galvoji, ar tavo apetitas per mažas, ar tas saldainis negali pasotinti.
Ir galų gale esi vienas, alkanas ir tuščias. Išdalinęs visą save iki paskutinių dalelyčių tu negauni jokio atsako į tai, ką darai. Ir vis galvoji, kodėl vėl ir kodėl aš? Tada kaltini save iki negalėjimo, lieji ašaras ir nori pasiduoti, nes niekas tavęs nelaiko už rankos ir nesako, kad tu gali, kad tu stipri, kad tu puiki statybininkė ir greitai pastatysi nesugriaunamą namą, išlipsi už ugnies, kuri tave degina ir viskas bus gerai.
Tu netiki, kad bus gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą