Viskas prasidėjo prieš 5 metus, kai merginai buvo 17 metų. Ji buvo labai įsimylėjusi ir ilgą laiką puoselėjo jausmus vienam vaikinui, tačiau ji nesijautė savimi, dažnai pagaudavo save galvodama apie kitokį gyvenimą, apie kitus žmones, kurie galėtų padėti jai gyventi taip, kaip nori. Nutraukusi draugystę pradėjo jausti laisva ir džiaugtis gyvenimu. Viskas ėjosi gana neblogai, kol ji nepersikėlė studijuoti į Jungtines Karalystes. Ten gyvenimas apsivertė, visi draugai, kurie liko Vilniuje ją pamiršo, nes ji tiesiog nebebuvo naudinga. Kotryna naujoje valstybėje mėgavosi vaikinų dėmesiu ir vienos nakties draugija. Viduje ji jautėsi tokia šlykšti ir purvina, kad grįžus namo net ir valandą tekanti karšto vandens srovė nepadėdavo pasijusti geriau.
Šią savaitę Kotryna grįžo į Vilnių ir suprato, kad šiuo metu neturi nieko. Ji kalbėjo, kaip dažnai nori palikti šį pasaulį ir tiesiog dingti. Ji vis tikisi, kad atsiras bent vienas žmogus, kuris ją sulaikys, bet taip neatsitinka. Klausydamasi jos istorijos aš verkiau kartu su ja, beveik po 3 valandų sėdėjimo ir daugybės puodelių kavos mes turėjome išsiskirti ir man buvo baisu. Aš bijojau, kad mergina tiesiog dings, bet nemokėjau jos sulaikyti. Mes pasikeitėme numeriais ir pažadėjau, kad gali man skambinti bet kada, aš visada išklausysiu ir padėsiu. Prieš pasukant į skirtingas puses Kotryna mane apsikabino ir pasakė, kad tik mano dėka ji šiandien yra gyva.
Moralas paprastas, kartais reikia pastebėti kada žmogui reikia pagalbos ir nebijoti prieiti. Tą vakarą aš negalėjau užmigti, nes mintyse buvo milijonas minčių apie tą vienišą merginą. Supratau, kad kartais manyje gyvena ta mažytė Kotryna, kuri savyje slepia begalę jausmų.
