Širdies opa

Pabandyk.      Nieko neprarasi.  

                                             Nebandyk.
Nesižemink.

 Ką tu darai?         Durnė.       Rimtai?

 Kodėl tu taip darai?        
                       PALEISK! - paskutiniai patarimai, kurie man nei kiek nepadeda. Pabandžiau. Matyt ir vėl nesėkmingai. Buvau labai laiminga arba taip gerai vaidinau, kad net pati patikėjau, kad vėl galiu būt laiminga. Pasirodo ne. Ašarų jūra. Skausmas. Apatija gyvenimui.

Galvoje tik vienas esminis klausimas.
                     K O D Ė L ?



 Mielas (sarkazmas) gyvenime, ką aš tau padariau, kad taip mane žlugdai?






                                                         https://www.youtube.com/watch?v=tqXja497ZQo

be pavadinimo.

Kiek daug gali vienas žmogus. Kiek daug galėtų du. O trys dar daugiau. Prie ko vedu? Kad galiu daug. Vienaskaita. Nėra dabar to žmogaus su kuriuo sugebėčiau galėti dvigubai daugiau, jau nekalbant apie trigubas galimybes. Guodžiu save, kad ne laikas turėt geriausią draugą, vaikiną ar kitą sielos žmogų. Kad aš dar jauna ir viskas priešaky. Sakau sau neskubėt, o mintyse liūdnai kartoju "vėl nudegsi". Ir nudegu. Dėl savo "draugių" ir "draugų". Bet -  nors ir skauda -  nesigailiu. Gal prarandu dalį savęs, savo orumo, bet bandau. O kaip kitaip sužinot?

Grįžtant prie galimybių- aš žinau, kad galiu po nesėkmės atsistoti ir judėti, tik niekaip neišmokstu vieno dalyko - NEPASITIKĖTI NIEKUO. Esu naivuolė, kuri vis dar tiki, kad yra pasauly tikrų žmonių, kuriems tu rūpi. Bet realiai pagalvojus- nėra. Bent jau aš nesutikau. Nors ir labai liūdna, sieloj lietus, tačiau negaliu savęs laikyti depresijos apsupty ir neleisti sau judėti ir tobulėti. Turiu susitaikyti, kad NIEKAM gyvenime mes nebūnam galutinė stotelė, galbūt kam nors pirma, galbūt tarpinė, bet ne paskutinė. Ir jei tai atrodo tik paauglės sapalionės, dabar aš tai išgyvenu. Dabar jaučiu tokį negailestingą gyvenimą, kai yra begalė problemų, o kam jas išsakyti nėra. Kartais dėl to kaltinu vietą, kurioje gyvenu. Mažas miestelis- mažai gyventojų, sunku rasti sielos žmogų. Bet neverta kaltint aplinkybių ar kitų žmonių, problema yra tik manyje. Turiu ją sutvarkyti. Ir pažadu, kad sutvarkysiu. Dar nesugalvojau kaip ir kaip greitai, bet ji neleis man daugiau elgtis taip, kaip elgiausi iki šiol.

Kylam! ( dar ne dabar, bet tikiu!) 

NAIVUOLĖ

 Prašau darykit ką nors su manim. Esu naiviausia mergina. VĖL. Ką sau žadėjau, o ką vėl darau... Dar taip nebuvau nusivylus savim ir savo jėgom. Skauda, tiesiog pjauna ten viduj. Už jį, už save, už laiką, už viską. Noriu dingt ir atsirast kai viskas bus gerai. Bet iš karto pagalvoju, o jei gerai nebus niekada? Jei visą gyvenimą taip ir pasitikėsiu gražių berniukų, o vėliau ir vyrų, gražiais žodžiais? Jie melagiai. Nei vienas nesako tiesos. Ir vėl sau prisiekinėju, kad viskas, baigiu šituos žaidimus, bet pasirodo nesugebu. Išmokau gyventi žaisliuku ir nebemoku kitaip. Jei tik galėčiau... Bet negaliu, tad lieka vėl verkt ir nemiegot parom. Awesome life!

Vadinčiau tai imunitetu

Jau darosi kiek komiška žiūrėt į mano gyvenimą. Tokia nevykus komedija su dramos epizodais. Per 8  mėnesius išgyvenu 3 skyrybas ir žinokit, kuo toliau, tuo lengviau. Nemeluosiu, kad  pirmos dvi buvo labai skaudžios, o dabar tai visai juokinga jau. Ir klausiu savęs kodėl taip vyksta? Tikriausiai todėl, kad nemoku būti viena. Pirmosios skyrybos buvo su vaikinu su kuriuo draugavom 4 metus. Ir patikėkit kaip skaudėjo, ėjau iš proto, nieko nenorėjau, bet tada atsirado draugas, toks nuostabus vaikinas, kuriam esu dėkinga iki šiol. Jis mane ištraukė iš tos duobės ir net nepajutau, kad jaučiu jam didelę simpatiją ir noriu būti ne tik jo draugė, BET,žinant mano sudėtingą charakterį, aš  eilinį kartą viską sugadinau ( dėl ko skauda ir gaila iki dabar). Prieš mėnesį susipažinau su vaikinu, kuris, rodės, gali kalnus dėl manęs nuversti: dėmesys 24/parą, mieli žodžiai, rūpestis ir visa kita. Ir pagalvojau, kodėl gi ne? Tiesiog pasidžiaugsiu juo, nors ir nejaučiu jam nieko rimto. Ir nors graužiau save dėl tokio sprendimo ir neretai jį stumdavau nuo savęs, kažkaip atsitiko, kad jis nebenorėjo manęs paleist. Bet vakar viską dar labiau komiškai užbaigėm. Geriau net nežinoti kaip. ( čia ne ta istorija, kur norėsiu papasakot anūkam). Ir vėl esu visiškai viena. O mintys grįžta prie to, kurį tikrai mylėjau... Suprasdama, kad sau to negaliu leisti tiesiog imsiu ir plauksiu pasroviui. Nieko nesitikėdama iš gyvenimo. Nieko nelaukdama. Tiesiog judėsiu. Kažkaip. Kažkur. O ką gi aš daugiau galiu? Paleisiu VISUS (ne tik vaikinus, bet ir "draugus"), kurie gyvenime man vaidmens nėra. Judu. Laikas.

Call it suicide.

https://www.youtube.com/watch?v=WEDpqfWrljE

5 dalykai, kurie nebetelpa į facebook

Jei rimtai pradėčiau viską postint  facebook`e , tai mane pusė draugų pašalintų, o kadangi man labai svarbūs tie 1 127 geri draugai, turiu pasistengti jų neerzinti savo įdomiais įrašais (o sakinio ilgumas! va ką daro vasara...) . Norėdama išvengti šios baisios netekties, aš rašau čia 5 nesusijusius (nors iš tiesų tai susijusius) dalykus, kurie dabar kirba mano galvoje!


Pirmasis: Radau gerą dainą, kuria noriu pasidalint. 

https://www.youtube.com/watch?v=OInJ_1fhS8Y 

Čia nėra daina apie mano nenusisekusią draugystę. Nieko asmeniško, tik ta mintis, kad, nu common, kam reikia kalbėt apie strong liubov , jei po pirmo ginčo viską meti? Man tai tiesiog nelogiška. Tai va taip čia yra su šita daina.



Antrasis: Nebemoku verkt. 

Skamba juokingai, tikiu, bet manęs nepravirkdo : dainos, kurios seniau ištraukdavo visus mano skysčius (skamba šlykščiai, bet laif iz laif); romantiniai filmai; ginčai su tėvais, net gi nepravirkau, kai suvokiau, kad  beveik visi "draugai" padarė zapadlo.  Tai tikriausiai dėl to, kad pastaruosius pusė metų KIEKVIENĄ vakarą, o kartais net ir naktį, verkiau. Tai galvoju, kad atbuko mano jausmų ir ašarų receptoriai. Gal turit pasiūlymų kaip pravirkt, nes sunku jau laikyt viską savyje... Toks akmuo viduj. Padėkit.


Trečiasis: Tas, apie "draugus". 

Čia žiauru yra. Kažkaip visą vasarą keliavau visur ir beveik nebuvau namie ir dabar, kai grįžau, supratau, kad nėra čia dėl ko grįžt. Negalvokit, kad dabar aš verkiu visa vieniša ir nelaiminga, nes mano artimiausi draugai nusisuko. Ne. Tokių gal net ir niekada nebuvo. Buvo keletas gerų draugų, vienas iš jų vis dar yra mano geriausiasis, bet tokiais atvejais supranti, kad žmonės yra maži paršiukai. Jie pasinaudoja tavim, kai jiem reikia, o vėliau jau tvarkykis kaip tu nori. Gal ir gerai, bet man tai nežinau, nepatinka.


Ketvirtasis: Noriu pasidalint citatom iš geros knygos. 


Dabar įpusėjau A.Škėmos "Baltą drobulę". Sudėtingas skaitalas, bet kai kurios vietos sukelia šiurpus. Pasidalinsiu dvejomis, kurias radau.


*Mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas - karas.* 


*Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. Sugebėjau vadinamąją meilę apibarstyti draugiškumo cukrumi* 


Man šitas vyrukas (rašytojas) yra nerealus. Rimtai. Taip deep. Bet rimtai deep.


Penktasis: Pasidalinsiu keliomis mintimis, kurios paskutiniu metu užkliuvo už akies. 

Gerai, pakaks. Kad negalvotumėt, kokia aš vargšiukė ir man reikia psichologo pagalbos pasakysiu, kad iš esmės man viskas ok, tik truputį pratrūkau. Bet nebijokit, jau randu žmones, kurie kartais eina šalia ir yra mano didžiausi ramsčiai net to nejausdami. Ačiū! Peace ! 

apie viską

Nežinau kiek dar galiu gyvent taip sudėtingai. Atrodo jau sugebi paleist, pradėt pamiršt ir staiga -įsimyli?  Gal ne kiek įsimyli, o tiesiog susižavi ir viskas susipina.. Kaip sudėtinga gyvent taip paprastai ir neskaudint kitų, o labiausiai savęs..

Jonai, pakeitę mano gyvenimą

Nors grojaraštyje dar liūdnos dainos, bet galvoje kurpiasi šviežias planas kaip pradėti gyventi iš naujo. Pastarąsias  74 dienas išgyvenau kaip baisiausias savo gyvenime. Gal kiek per skambiai pasakyta, bet taip jau yra. Tačiau šiandien yra didžioji diena ( dar viena skambi frazė). Diena, kai supratau, kad nebegaliu plūduriuoti kančių upėj, turiu sukaupti visas jėgas ir eiti į priekį. Kas paskatino? O gi Jonai. Du vyrukai, kurie sugebėjo paskatinti judėti jau dabar, jau šiandien.

Vakar vakaras buvo eilinis, kai pasiklausius liūdnų dainų, paverkus įsijungiau "Kitokius pasikalbėjimus". Vakar dėmesį skyriau linksmajam Jonui Nainiui (video: https://www.youtube.com/watch?v=rC-SxwfkD-o ). Jis kalba labai paprastai apie tai, kaip vaikinukas iš mažo miestelio sugebėjo tapti tuo, kuo yra dabar. Jis ilgą laiką buvo tuo žmogumi, kuris tiesiog plūduriavo gyvenime, kuriam ilgą laiką niekas nesisekė (klausau ir jaučiu kaip tai panašu į mane). Jis ėjo, gyveno, patyrė nuosmukių, bet sugebėjo atsitiesti ir pakilti. Jis minėjo, kad tik jausdamas ne komforto zonoj gali kažką pasiekti. Tačiau tai nebuvo tas kritinis taškas, kuris vertė mane susiimti ir žygiuoti toliau. Tikrai ne. Tai padarė kitas Jonas. Jonas, kurį galėčiau tituluoti savo mėgiamiausiu lietuvių rašytoju ir svajonių vyru. Dar nepasakiau, bet jūs jau žinote, kad aš apie Joną Biliūną. Šiandien per lietuvių pamoką labai kruopščiai nagrinėjome mano vieną mylimiausių Biliūno kūrinių "Liūdna pasaka", jei konkrečiau šios pasakos įžangą "Baltasai šešėlis". Ir kažkas man nutiko. Labai daug galvojau, koks nuostabus žmogus tas Biliūnas. Grįžus namo supratau, kodėl aš negaliu būti kažkuo kas gyventų laimingą gyvenimą ir būtų motyvacija kitiem. Galiu ir dar kaip! Kodėl man to reikia? Tam turiu labai labai asmenišką priežastį. Giliai giliai, širdies gilumoj, kad tik tapus didžiu žmogumi galėsiu susigrąžinti tai ką turėjau anksčiau. Ar jau žinot apie ką aš? Manau, kad taip.

Taigi, į mano gyvenimą žengia nauji prioritetai. Dabar turiu labai daug motyvacijos. Nežinau kiek tai tęsis, bet tikiuosi, kad labai ilgai. Lai mano pasiekimai moksle, kūryboje ir kituose dalykuose ( apie kuriuos tiksliau parašysiu kitam įrašiuke) bus tikslingi ir pasisekimai ten padės susigrąžinti tai, ką turėjau prieš 74 dienas. :)




Na, o dabar gražiausia mintis iš Jono Biliūno "Liūdnos pasakos" :"Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti.". Žinau, kad tas, kuriam šie žodžiai skirti jų neskaito, bet stengsiuosi, kad tai pasikeistų.

Pažiūrėjau senas nuotraukas, paklausiau liūdnų dainų. Ir nieko. Jokių ašarų. Tik vis dar tas pats skausmas viduje. Tikėjausi, kad išsiverksiu bus geriau. Būdavo. Bet dabar net nesugebėjau pravirkt. Tikriausiai yra ašarų limitas šiam pasauly.

O kol laukiu perlų iš akių galvoju, kad tikriausiai, kad esu labiausiai viską griaunantis žmogus.Ir vis dažniau save pagaunu galvojant "Kodėl? Kodėl aš linkus daryt tokius kvailus ir neapgalvotus sprendimus?". Pastaruosius du mėnesius beveik kraustausi iš proto, nes įvyko begalė įvykių, kurie stipriai pakeitė mano gyvenimą. Nuo beveik 4 metus trukusios draugystės nutraukimo iki galvojimo, kad įsimylėjau iš naujo, draugų pasikeitimo daugybę ir kartų. Ir vis tiek aš nerandu savęs. Niekur. Ir noriu grįžt ten, kur bent jau galvojau, kad buvau aš. O gal ir nebuvau. Nežinau.


Kadangi perlai jau pasirodė, tikriausiai po to seks ir palengvėjimas. Ačiū dainai, kuri buvo mūsų daina. Ir vėl darau neapgalvotus sprendimus. Ir vėl ir vėl viską griaunu. Bandydama grįžt ten iš kur bėgau, skaudinu ne tik save, bet ir žmogų, kuris man buvo bene viskas.

Kill me now.

Nauja pradžia?

Jei atvirai, tai pradedu vadovautis posakiu: "Reikia mokėti išeiti iš neįdomaus filmo, užversti neįdomią knygą  ir palikti tuos žmones, kuriems tavęs nereikia". Laikas gyventi sau ir baigti stengtis dėl tų, kurie to neverti. ;))

Have a good day ! 

Emocijos

Šiandien patyriau emocinį išsekimą.  Ta akimirka, kai supratau, kad esu gilioj duobėj, o svarbiausia, kad jėgų išlipti jau nebeturiu. O gal ir nebenoriu rasti. Viskas kas dabar vyksta mano gyvenime yra neaišku. Sumaištis. Tačiau aš nieko nedarau, nes kad ir ką bedaryčiau pribrendu dar didesnę duobę. Įdomu, ar gyvenime yra nustatytas klaidų skaičius, nes jei yra, tikriausiai, aš jį jau peržengiau.




Turiu sukaupti visas jėgas. Privalau viską iškęsti ir bandyti žengti į paviršių, nustoti gyvent duobėje. Bet bijau to, kad pradėjus vėl krisiu. Krisiu stipriai į dar didesnę duobę.




Daug ir neaiškių minčių. Išlieju čia, nes nėra kitos vietos kur tai galėčiau padaryti.

https://www.youtube.com/watch?v=ZYaEV_t_4EU