Pažiūrėjau senas nuotraukas, paklausiau liūdnų dainų. Ir nieko. Jokių ašarų. Tik vis dar tas pats skausmas viduje. Tikėjausi, kad išsiverksiu bus geriau. Būdavo. Bet dabar net nesugebėjau pravirkt. Tikriausiai yra ašarų limitas šiam pasauly.

O kol laukiu perlų iš akių galvoju, kad tikriausiai, kad esu labiausiai viską griaunantis žmogus.Ir vis dažniau save pagaunu galvojant "Kodėl? Kodėl aš linkus daryt tokius kvailus ir neapgalvotus sprendimus?". Pastaruosius du mėnesius beveik kraustausi iš proto, nes įvyko begalė įvykių, kurie stipriai pakeitė mano gyvenimą. Nuo beveik 4 metus trukusios draugystės nutraukimo iki galvojimo, kad įsimylėjau iš naujo, draugų pasikeitimo daugybę ir kartų. Ir vis tiek aš nerandu savęs. Niekur. Ir noriu grįžt ten, kur bent jau galvojau, kad buvau aš. O gal ir nebuvau. Nežinau.


Kadangi perlai jau pasirodė, tikriausiai po to seks ir palengvėjimas. Ačiū dainai, kuri buvo mūsų daina. Ir vėl darau neapgalvotus sprendimus. Ir vėl ir vėl viską griaunu. Bandydama grįžt ten iš kur bėgau, skaudinu ne tik save, bet ir žmogų, kuris man buvo bene viskas.

Kill me now.