12 metų...

         

        Spurdanti širdis išduoda jaudulį. Šiandien paskutinės oficialios pamokos, o rytoj nuskambės paskutinis skambutis. Tiek daug visko buvo... Nors kai pagalvoji, kiek dar bus... Bet ne apie tai. 

        

              Daug kartų kartojau sau, greičiau pabaigt šitą mokyklą, naujas gyvenimas, nauji žmonės, bet šiandien susimąsčiau, kad be to, ką dabar turiu aš būčiau ne aš. Nemokėčiau apsiginti, išsakyti savo nuomonės, tad kodėl noriu pabėgti nuo tų žmonių ir vietos, kurie sukūrė mane tokią kokia esu?

             Būtent tarp šių sienų aš pirmą kart įsimylėjau, susiradau draugų, praradau draugus, išmokau atpažinti, kas yra melas, apgavystės, išmokau keltis po stiprių smūgių. Žinoma, kad  išmokau skaityti, rašyti,  bet svarbiausia, kad augau ir brendau. Tai buvo nuostabi patirtis ( ir patikėkit kaip sunku rašyt būtuoju laiku!), kuri buvo neišvengiama. Nors ir norėčiau atsukti laiką, kažką pakeisti, bet jau per vėlu, laikas judėti pirmyn ir džiaugtis viskuo, kas įvyko. 

 


     

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau liūdna darosi. Suprantu, kad šiandien dar viena diena iš 2160, kai įžengsiu į mokyklą, bet viskas kitaip... Ir tampa aišku, kad kaskart didėja   baimės jausmas dėl to, kad visai nežinau kur  ir kuo būsiu po 3 mėnesių.  

         


       Sakysite, kad mes jau tai praėjom  ir nereikia apie tai verkšlent, bet tas baimės ir liūdesio mišinys yra labai stiprus. 

           Kas iš viso to? Esu labai dėkinga tėvams, auklėtojai, mokytojams,  bendraklasiams, draugams ir visiems aplinkui, kad šie 12 metų buvo būtent tokie, kokie buvo!  O dabar einu į mokyklą, tą pastatą, kuris visada liks atminty!