Simboliška, kad būtent tokią dieną prabylu apie tai, apie ką nedrįsau net galvoti... Ir jei atvirai, nebuvo nei dienos, kad negalvočiau apie JĮ. Sakysite, kad tai labai gražu. Drįsčiau su tuo suabejoti. Vėl klausite kodėl, juk meilė pats gražiausias jausmas pasaulyje. Čia jau daugiau tiesos, BET... Meilė graži tol, kol ji yra abipusė. Mano atveju, kiek kitaip. Bet apie viską iš pradžių. Taip jau įvyko, kad man tikrai labai sunkiu metu, šalia manęs atsirado vaikinas. ( ta diena buvo balandžio 24d.) Viskas prasidėjo nuo trumpų susirašymų facebook. Su juo buvo tiesiog labai paprasta bendrauti. Kalbėdavo apie viską ir apie nieką. Jaučiau, kad čia mano žmogus ir kasdien vis plačiau nusišypsodavau sulaukus žinutės "labas, drauguže!". Birželį išdrįsom susitikt. Tiesiog, kaip draugai. Pati pavydėjau sau tokio draugo. Po dar vieno susitikimo, žinutės darėsi šiltesnės, artimesnės, bet mes neskubėjom. Abu nudegusiais sparnais, o aš vis kartojau sau, kad tau nereikia jo įsimylėt. Bet argi gali įsakyt jausmams? Niekaip nebeįsivaizdavau ryto be jo žinutės ir negalėdavau užmigti nepasakius labanakt! Bet, jokio įsipareigojimo vis dar nebuvo ( o taip norėjau, kad vieną dieną jis pasiūlytų draugaut!). Liepos 25 dieną susitikom, drįsom paiimt vienas kitą už rankos. Kitą dieną, beveik visą praleidom kartu. Vakare taip jau nutiko, kad mano akyse pasirodė ašaros ir turėjau rimtų problemų. Ir jas išsprendė jas metęs savo darbus. Tada kaip nieką kitą aš buvau jam dėkinga ir supratau, kad čia mano žmogus. Keletui savaičių turėjom išsiskirti, nes aš buvau nutarusi prižiūrėti vaikus stovykloje. Bet ir būdama ten jaučiau, kad jis šalia manęs ( vėl gi, mes nebuvom įsipareigoję). Grįžusi iš stovyklos, viskas keitėsi, bendravimas tolo, prasidėjo pykčiai. Kol galiausiai jis pasakė, kad viskas, nebenori su manim daugiau turėti nieko bendro. Daug kartų mačiau jį ir vienintelis dalykas, kurio tikrai norėjau- prieiti ir pasakyt, būk geras, sugrįžk. Neslėpsiu, bandžiau. Kartais alkoholio pagalba, kartais pratrūkusi, parašydavau jam emocionalią žinutę, kaip negaliu be jo. Lapkričio pabaigoje jis atrašė man. Mes pasikalbėjom ir jis man suteikė vilties, kad galėsim susitikt ir pasikalbėt realybėj. Bet jau po savaitės, pamačiau jį su kita mergina. Nemeluosiu, kad man čia buvo vienas sunkiausių epizodų gyvenime. Nuleidau rankas ir pasakiau, kad VISKAS. Susiradau vaikiną,kuris labai mane mylėjo, rūpinosi, lepino ir leido jaustis princese, BET aš jo nemylėjau. Negalėjau leisti sau meluoti ir tikėtis, kad kažkada jį įsimylėsiu. Tad man jį teko palikti. Kartojau sau, kad, durne tu durne, nebesižemink ir leisk jiems būt laimingiem. Ir leidau. Iki kol nesužinojau, kad jų keliai išsikyrė ir vieną vakarą ne visai blaiviu protu parašiau super mielą žinutę. Jis į ją neatsakė. Buvo liūdna, bet buvau pratusi. ( vėliau jo geriausias draugas paaiškino, kad jis užsieny, todėl negavo mano SMS)
Tačiau kodėl gi, prabylu tik šiandien? Nes prieš pora dienų man parašė jo geriausias draugas. Nuo to laiko nesugebėjau nieko daugiau galvoti, perskaičiau visas mūsų žinutes. Prisiminiau kiekvieną smulkmeną patirtą su juo. Jo pripratinimą prie įvairių žodžių,kuriuos vartoju dar ir dabar. Jo draugo žinutė mane pritrenkė. Pasimečiau. Pabiro ašaros. Jis parašė, kad mano svajonė galvoja apie mane, aš jam reikalinga ir kad aš turėčiau dar kartą pabandyti. Ir aš nebežinau. Ar vertą dar tūkstantis pirmą kartą žengti žingsnį? Gal jie tik žaidžia?
Esu labai sutrikusi. Daug verkiu ir galvoju ką daryt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą