Kiek daug gali vienas žmogus. Kiek daug galėtų du. O trys dar daugiau. Prie ko vedu? Kad galiu daug. Vienaskaita. Nėra dabar to žmogaus su kuriuo sugebėčiau galėti dvigubai daugiau, jau nekalbant apie trigubas galimybes. Guodžiu save, kad ne laikas turėt geriausią draugą, vaikiną ar kitą sielos žmogų. Kad aš dar jauna ir viskas priešaky. Sakau sau neskubėt, o mintyse liūdnai kartoju "vėl nudegsi". Ir nudegu. Dėl savo "draugių" ir "draugų". Bet - nors ir skauda - nesigailiu. Gal prarandu dalį savęs, savo orumo, bet bandau. O kaip kitaip sužinot?
Grįžtant prie galimybių- aš žinau, kad galiu po nesėkmės atsistoti ir judėti, tik niekaip neišmokstu vieno dalyko - NEPASITIKĖTI NIEKUO. Esu naivuolė, kuri vis dar tiki, kad yra pasauly tikrų žmonių, kuriems tu rūpi. Bet realiai pagalvojus- nėra. Bent jau aš nesutikau. Nors ir labai liūdna, sieloj lietus, tačiau negaliu savęs laikyti depresijos apsupty ir neleisti sau judėti ir tobulėti. Turiu susitaikyti, kad NIEKAM gyvenime mes nebūnam galutinė stotelė, galbūt kam nors pirma, galbūt tarpinė, bet ne paskutinė. Ir jei tai atrodo tik paauglės sapalionės, dabar aš tai išgyvenu. Dabar jaučiu tokį negailestingą gyvenimą, kai yra begalė problemų, o kam jas išsakyti nėra. Kartais dėl to kaltinu vietą, kurioje gyvenu. Mažas miestelis- mažai gyventojų, sunku rasti sielos žmogų. Bet neverta kaltint aplinkybių ar kitų žmonių, problema yra tik manyje. Turiu ją sutvarkyti. Ir pažadu, kad sutvarkysiu. Dar nesugalvojau kaip ir kaip greitai, bet ji neleis man daugiau elgtis taip, kaip elgiausi iki šiol.
Kylam! ( dar ne dabar, bet tikiu!)
As irgi isgyvenu si perioda,kitu vadinama "paauglyste",nes juk viska lengviausia ir nurasyti jai.
AtsakytiPanaikinti