tą dieną aš perlipau per save, išlipau iš komforto zonos ir padariau tai, ko tikriausiai niekada gyvenime nesu dariusi ir tikrai nebedarysiu.
labai dažnai girdime, kad dėl savo svajonės turime kažką daryti, kažkaip stengtis, visai įmanomais būdais bandyti pasiekti ją.
taigi, prisiklausiusi išmintingų patarimų žengiau žingsnį ir kalbėjau apie savo jausmus, apie tai, ko seniai nejaučiau ir dėl ko labai bijojau.
bandymas buvo labai nesėkmingas, tačiau negaliu nieko kaltinti, tik pati save, kad esu naivi ir vis dar nesugebu pasilaikyti sau dalykų, kurie kitiems nereiškia nieko.
po dviejų mėnesių galvojimo kuo aš neįtikau, ką padariau blogai, kokios mano savybės galėjo atstumti ir dar kitų šimto sau užduotų klausimų supratau, kad klaidingai mąstau.
juokinga, kad tu tampi tokia silpna ir pažeidžiama, kad tau sunku matyti prisijungusį žmogų facebook ar tave trikdo jo automobilis gatvėje.
tu supranti, kad negali leisti sau išprotėti, įsimylėti iki debesų ir pamiršti save. Tai man sunkiausia, kaskart, kai pradedu bendrauti su žmogumi, aš noriu jam kuo geriausio, man jis tampa labai svarbiu, dėl jo paaukoju daug laiko, galimybių ir dar kitų dalykų, o galiausiai gaunu tuštumą.
nekaltinu nieko, tik save, kad ruduo verčia klysti daugiau negu įprasta.
Suprantu ir pažįstu tą jausmą.
AtsakytiPanaikintiSėkmės!